Kas yra KAIMYNŲ KAIMYNAS? Iškilo klausimas, kai pamatėme kvietimą siūlyti kandidatus šiam konkursui ir apsidairę aplink, tikrai radome gerų ir nuoširdžių kaimynų, tačiau šiandien norime pasiūlyti KAIMYNŲ KAIMYNĄ - Nerijų Klimaitį, kurio gerų darbų istorijoje, be pilietinės iniciatyvos, darbštumo, sąžiningumo, rūpestingumo, draugiškumo, paslaugumo, yra ir išskirtinis pasiaukojamas dėmesys šeimos ir visuomenės gerovei. Visa ką geriausio paveldėjęs iš tėvų Nerijus skiepija savo sūnums, kurių net keturi! Prieš tris dešimtmečius, sugrįžęs prie savo šaknų, jis ėmėsi ekologinio ūkininkavimo. Jis ne tik dalyvavo ir dalyvauja renginiuose, bet ir jei reikia sukala, suvirina, nupjauna! Šio nuoširdaus ir pilietiško KAIMYNO – Nerijaus Klimaičio pavyzdys įpareigoja ir skatina kitus kaimynus grąžinti savo aplinką ir suburti aplink save šeimas, užsiimti širdžiai malonia veikla. Nerijaus atliktus darbus išvardinti tikrai sunku, bet jis yra tas, kuris mielai duos grūdų kaimyno vištoms, ar pasidalins savo auginamų vištų kiaušiniais, jo turimo bityno bičių medumi. Žiemą, net neprašytas, su traktoriumi nustumdys kiemą, ar gatvę, pavežės iki miesto, suars žemę kaimyno lysvėms. Geba puikiai sutelkti bendram darbui, smagu prisiminti Kovo 8-osios vakarus, skirtus pagerbti Barzdų seniūnijos moteris. Jis atras laiko aplankyti sergantį kaimyną ir bus tas, kuris išlydės į paskutinę amžino poilsio kelionę...juk ne kiekvienas gebame matyti šalia esančius žmones, kaimynus ir dar sugebėti puikiai sutarti, draugauti, atjausti. Mes manome, kad šie darbai atlikti nuoširdžiai, pasiaukojančiai ir pamokančiai ir net neabejojame, kad ne paskutiniai. Taigi, mūsų manymu, štai toks turi būti ir yra KAIMYNŲ KAIMYNAS - Nerijus Klimaitis !

Patys geriausi kaimynai pasaulyje. Visada padės net neprašyti. Kugelis, kisielius, balandėliai, tai maistas kuriuo jie dalinasi. Džiugu, kad iš Rusijos atkeliavusi į mūsų šalį iškart mokėsi kalbėti lietuviškai. Greit ir išmoko. Dabar jiems 60 ir 65 metai. Dar augina 10 metų berniuką, o iš viso užaugino net 4 ne savo vaikus, o dar patys savo 5 vaikus dorais piliečiais užaugino. Visada pas juos švaru ir sutvarkyta. Sodas pilnas įvairių gėlių ir augalėlių. Vasaromis iš sodo ir daržo neišeina, nė vienos žolytės nepalieka. Ką galiu pasakyti, tai puikūs kaimynai . Tikriausiai tokie, kurių norėtų kiekvienas. Džiuginantys gera širdimi, nuoširdumu ir noru padėti. Nėra dienos kada negertume kavos puodelio kartu. Mylime savo geriausius kaimynus Antaną ir Tamarą Valuckus.

Tikiuosi, kad šis konkursas „KAIMYNŲ KAIMYNAS" gyvuos dar ilgai , tai kiekvienais metais aprašysiu po vieną kaimyną, nes pernai buvo net keletas, o aplink mane gyvena nuostabūs kaimynai, kurių galima tik pavydėti....
Šį kartą papasakosiu apie Zitą Indriškevičienę (mes ją vadiname Zitele), kuri yra mūsų šeimos pirmoji kaimynė su kuria susipažinom, kai tik atsikraustėm į Gotlybiškius. Tai vienas šilčiausių ir nuostabiausių žmogučių kuriuos aš pažįstu. Mūsų draugystė prasidėjo 2011 m., kai nusipirkom šią sodybą. Ši sodyba jau buvo negyvenama, tai buvę šeimininkai paprašė Zitelės, kad ji aprodytų būsimiems šeimininkams namučius. Tai ji taip gražiai ir sąžiningai mums viską aprodė ir papasakojo ne tik apie namučius, bet ir apie besikuriančią kaimo bendruomenę, kadangi ji buvus lietuvių kalbos mokytoja, tai ji tikrai moka vaizdžiai nupasakoti. Ji labai aktyvi: mielai dalyvauja renginiuose, gieda bažnyčios chore, yra moterų klubo narė, važiuoja į įvairias ekskursijas ir t.t. Žaviuosi jos energija, pozityvumu, visada su gera nuotaika . Gera turėti tokią kaimynę- draugę.

Girėnų kaime gyvena maža moterytė, vardu Onutė Mureikienė, kuri yra nuoširdi, paslaugi, paprasta, draugiška, visada besišypsanti, visiems padedanti. Nors jau garbaus amžiaus moteriškė, bet visur suspėjanti. Verta „Kaimynų kaimyno“ vardo. Su dviratuku apskrieja drauges, nepamiršta jų gimtadienių. Girėnų bendruomenėje Onutė pagrindinė pagalbininkė, niekada neatsisako pagelbėti. Ji ir talkose dalyvauja, ir prie puodų patalkina Ji visada randa tam laiko. Apie Onutę galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais. Nei viena šventė, ar renginys nepraeina be Onutės pagalbos. Negaili gero ir nuoširdaus žodžio ligoniui ar kitokios bėdos ištiktam žmogui. Onutė veikli bendruomenės narė ir ne tik. Jau daug metų aktyviai dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose - vąšeliu neria vyžas ir moko kitus šio senoviško amato. Kiekvienais metais dalyvauja duonos šventėje bei kituose renginiuose Zanavykų muziejuje. Girėnų bendruomenėje taip pat dažnai patalkina ir prie audimo staklių.
Nuoširdi, puiki, paslaugi, maloni – galima vardint ir vardint Jos gerus darbus. Džiaugiamės, kad šalia mūsų gyvena toks žmogus į kurį visada gali kreiptis ir visada rasi pagalbą.
Onutė puikus pavyzdys kitiems todėl norime, kad ji būtų nominuota konkurse – „Kaimynų kaimynas“.

Noriu pasidžiaugti savo kaimyne Irma, kuri gyvena Griškabūdyje. Ji draugiška ir komunikabili, nuoširdi, darbšti. Visuomet dalinasi daržovėmis ir vaisiais, net vaiskrūmių sodinukais. Pataria augalininkystės ir želdininkystės klausimais, kai iškyla neaiškumų. Aktyviai dalyvauja mūsų miestelio organizuojamose akcijose. Jos sodyba 2017 metais pakliuvo į gražiausiai prižiūrimų ir tvarkomų sodybų sąrašą Griškabūdyje.
Visuomet smagu, kai žmogus dalinasi savo talentu su kitais, pataria tais klausimais, kuriuos išmano.
Gera tiesiog susitikti prie tvoros ir pasidalinti dienos įspūdžiais ar bent susimojuoti. Džiaugiuosi turėdama tokią kaimynę, manau, mūsų laukia dar ne vienas projektas.

Norėtume pristatyti dar vieną nuostabią kaimynę iš Kriūkų - Dalytę Sutkaitienę, mūsų nuomone-pačią nuostabiausią! Pirmiausia tuo, kad kaimynų mes nesirenkame, skirtingai nei draugų - likimas mums juos priskiria, duoda, padovanoja…
Daug gerų darbų darančių žmonių yra mūsų miestelyje, tačiau Dalylė unikali tuo, kad ji visus gerus darbus daro tyliai, nenorėdama atkreipti kitų dėmesio. Šis žmogus vertas pagarbos-savo ramumu, nuoširdumu, paslaugumu, darbštumu ir atsidavimu - pasiruošusi padėti bet kuriuo paros metu :) Ji taip pat kaimynams, kuriems reikia pagalbos-atneš ir sriubos lėkštę ir trūkstamų produktų nupirks ir vaistų parveš.
Vienas nuostabiausių Dalytės bruožų-ji dievina vaikus. Kaimynystėje gyvena jaunų šeimų, kurios nespėja dėl darbų pasiimti vaikų iš darželio - čia visada išgelbės Dalytė... ji juos ir paglobos, kol grįš tėveliai. O jau paaugę vaikučiai, palikę darželį, mokykloje visuomet bėga apsikabinti Dalytės net po daugiau metų - jie ir pasiguodžia jei liūdna ir pasidalina džiaugsmais su Dalyte, nes ji FANTASTIŠKAS žmogus, kaimynė, mama, žmona, auklytė ir mes labai mylime ir džiaugiamės, kad ją turime.

Lietuviška patarlė byloja: „Geras kaimynas už brolį artimesnis“. Kriūkų miestelio Nemuno gatvės gyventojai turi nuostabią kaimynę – Daivutę Štolcienę. Kad ir kiek būtų darbų ar rūpesčių savuose namuose ir dviejose darbovietėse, Daivutė visada randa laiko ir šalia esantiesiems. Ji nuolat rūpinasi savo gatvės senoliais, negalią turinčiais ir vienišais gyventojais, šelpia nepasiturinčius. Dažnai galima sutikti Daivutę parduotuvėje, nešiną maišeliais produktų pagal sąrašą, ko reikia jos kaimynams. Reikia vaistų - suorganizuos, reikia pas gydytoją - nuveš. Ir darbe visiems bendradarbiams pagrindinė pagalbininkė. Kaimynams, kurie rečiau atvyksta, pašeria augintinius, rūpinasi gėlėmis, gelbėja prie aplinkos ar remonto darbų. Ir visad su šypsena, visad pasiekiama, visad globojanti. Draugiška ir dėmesinga kitam žmogui. Ne tik vyresniesiems skiria dėmesį, bet ir daug vaikų telpa jos namuose. Su kiekvienu randa bendrą kalbą, su kiekvienu pasisveikina ir pakalbina. Ji užburia savo vidine ramybe ir šiluma, kuriomis ir dalinasi su kaimynais. Pabendravę su Daivute nusiramina ir jaučiasi daug geriau. Daugelio vaikai miestuose, neprilėks kasdien, todėl tiems žmonėms ji yra šviesos ir gėrio spindulėlis, o ypač esamo karantino metu. Štai vienos kaimynės, kurios tėčiui nuolat pagelbėja mintys: „Aš ne tik kaip kaimynė, bet ir kaip žmogus, galiu pasakyti, kad džiaugiuosi, žaviuosi ir be galo dėkinga esu, kad yra tokių nesavanaudiškų, geraširdžių, paprastų ir supratingų žmonių kaip Daivutė, padedančių visiems, kas tik prašo pagalbos. Net nesitiki kartais, kad iš svetimo žmogaus gali sulaukti tiek palaikymo, rūpesčio ir pagalbos. Tokie žmonės verti didžiausios pagarbos.“ (Daiva Juozunaitytė – Liutvinienė). Šitiems žodžiams pritaria ir daugiau kaip 10 gatvės gyventojų, kuriais ji rūpinasi. O dauguma kriūkiečių įvardintų, jog Daivutė ne tik kad kaimynų, bet ir viso miestelio pagalbininkė.

Norėčiau į kaimynų kaimynus pasiūlyti savo kaimynus iš Pajotulių Virginiją ir Remigijų Sutkus. Nuostabūs kaimynai, darbštūs, padedantys esantiems kaimynams šalia, paslaugūs, supratingi. Kaimynė Virginija per Velykas lankė pagyvenusius žmonės Kriūkuose, ir mano kaime dovanojo po puokštelę gėlių, velykinį margutį, ir dar po smulkmena pagyvenusiems žmonėms. Virginija yra be galo nuoširdi ir darbšti! O kaimynas Remigijus taip pat labai paslaugus ir jis irgi padeda aplinkiniams kaimynams, taip pat padeda pagyvenusio amžiaus mūsų kaimo pensininkėms, sutvarko sugedusį hidroforą, ar žiemą kelią nustumdo. Tikrai šaunūs, jauni, kaimynai, geriausi!

Mes, Gotlybiškių kaimo Mokyklos gatvės gyventojai, norime pasiūlyti Kaimynų kaimyno konkursui savo kaimynės Audros Atažanovienės kandidatūrą. Ji yra labai veikli, nuoširdi ir draugiška kaimynė. Visada pagelbėja įvairiose situacijose, štai pavyzdžiui, buvome išvykę, o kurjeris pranešė, kad atveža siuntą. Ir ką gi dabar daryti? Ogi kreipėmės į Audrą ir paprašėme paimti siuntą. Audra su malonumu sutiko pagelbėti. Pranešėme kurjeriui ir, grįžę į namus, siuntą jau atsiėmėme iš kaimynės. Tai argi jį ne Kaimynų kaimynė? Audra gražiai bendrauja su visais mūsų kaimo gyventojais, visus pakalbina, paklausinėja ar neturi problemų. Džiaugiamės tokia šaunia kaimyne.

Ir vėlgi noriu pasiūlyti konkursui Kaimynų kaimynas pretendentą, bet šį kartą mūsų Lekėčių mstl. Šilo, Sodų ir Sirvydų g. seniūnaitį Žilviną Lebedžinską. Jau apie gatvės šventę net nerašysiu. Aprašysiu tik dabartinius jo "žygdarbius", kurie ne tik leidžia šiais karantininiais laikais visiems kaimynams palaikyti gerą nuotaiką, bet ir suburti pagal galimybes įvairiems projektams, padėti savo darbais.
Pirmiausia mūsų gražioji Kalėdinė eglė, kuri ne tik prašviesino niūrias šventes, bet ir skleidė žiniasklaidoje mūsų kaimynų vienybę ("Valsčius", "Draugas", TV3 žinios).
Antra jo nesavanaudiški poelgiai, tokie kaip sniego, kurio šiemet buvo tikrai nemažai, gatvėje nukasimas ar kt. Pvz. pamatė pas kaimynus griūvantį medį, jau ir stovi prie tvoros su traktoriuku: "Kaimyne, tavo medis griūva, tuoj išrausiu su šaknimis ir šakas išvešiu".
Net nežinau, ar būna geresnių kaimynų:)
P.S. Šilo g. šiuo metu parduodami 2 namai, galite siūlyti tik patikimiems žmonėms. Blogų nesiūlykite, nes kaimynai per geri:)

Kaimynų nesirenkame, skirtingai nei draugų, likimas mums juos priskiria, duoda, padovanoja. Arčiausiai mūsų gyvena ne draugai, ne giminaičiai, net ir ne bendradarbiai, o tiesiog kaimynai. Visiškai svetimi, niekaip su mumis nesusiję žmonės, visiškai atsitiktinai atsiradę itin artimoje aplinkoje. Visa kaimyniškumo esmė atsiskleidžia lietuvių liaudies patarlėje: ,,Giminė už mylios, o kaimynas už tvoros“. Nominacijai „Kaimynų kaimynas“ mūsų bendruomenės centras pristato panoviškės Vilijos Išganaitienės kandidatūrą. Nutarėm giliau „pasikapstyti“ ir parodyti kokią įtaką daro šeima, jos santykiai ir bendravimas su kaimynais bei visuomene. Juk buvimas tarp žmonių formuoja, kuria ne tik vienos šeimos paveikslą, bet ir daro įtaką tai kaimynų bendruomenei.
Vilija gimė Turčinuose, būdama antras vaikas keturių vaikų šeimoje. Pasak mamos, ilgametės pedagogės, „Vilija kaip ir kiekvienas vaikas gyveno savo vaikišką gyvenimą. Jis buvo paženklintas ir nusivylimų, ir geros nuotaikos. Geriausius savo genus ji paveldėjo iš Tėvuko ir Tėčio. O jie yra tokie: taikumas, vaišingumas, draugiškumas ir meilė savo artimiesiems. Turėjo ir dabar turi daug mokyklos laikų draugių ir draugų. Su visais palaiko draugiškus santykius, net ant pažįstamų mirusiųjų kapo pasodina gėlę arba uždega žvakelę. Vyresniuosius pradžiugina dėmesiu, geru žodžiu arba pačios pagaminta dovanėle“. Tokius nuoširdžius padėkos žodžius motina skiria Vilijai už meilę, pagalbą, dėmesį. Į Panovius Vilija atvyko kaip kaimo marti, ištekėjusi už Algirdo Išganaičio. Tai buvo 1983 metai. Pasak Vilijos: „Kas gali būti gražiau už šį mūsų visų nuostabų kaimą Panovius. Čia gimė ir augo mūsų 4 vaikai, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje, Kaune. Labai myliu savo kaimą ir visus kaimo žmones. Kaip gali nemylėti, juk ir aš esu šio gražaus kaimo maža dalelytė. Kai susitinku panovietį, visada pakalbinu, pasidomiu, kaip laikosi, kokia jo sveikata, kuo džiaugiasi, kuo gyvena? Jau praėjo 9 metai, kaip palaidojau savo mylimą vyrą, gerą draugą, savo žmogų, vaikų mylimą tėtį. Gyvenimas yra nuostabus, myliu jį visa širdimi. O gyvenimo vingiai, tikiuosi, lydės dar ilgai ilgai, kol gyvensiu, mylėsiu, kursiu grožį ir lauksiu sugrįžtančių vaikų ir vaikaičių.“
O ką gali pasakyti Vilijos kaimynai?
„Vilija, tai kaimynė, kuri sutaria su visais kaimynais. Su bet kokiais kaimynais!“
„Ji visus pažįsta ir su visais randa bendrą kalbą, ji nemato nieko blogo kitame žmoguje, net jei būna keistokų, vertų pasmerkti poelgių.“
„Vilija moka džiaugtis, jei kaimynui sekasi ir liūdėti jei kaimynui liūdna.“
„Ji yra realiausia mūsų pagalba, kai pritrūksta druskos, kai reikia pasaugoti vaikus, pašerti katiną, palaistyti gėles ar renginiui iškepti gardėsių.“
„Ji, norėdama gerų santykių, nebijo pasivarginti ir pasveikinti kaimynus bei Panovių kaimo gyventojus su Kalėdų ar kitomis šventėmis ir įteikti pačios gamintus originalius darbelius.“
„Vilija – aktyvi bendruomenės centro narė.“
Viską galime apibendrinti Panovių kaimo bendruomenės centro pirmininko Bernardino Petro Vainiaus žodžiais: „Ji tikrai yra verta Kaimynų kaimynės vardo.“

Jeigu esate ragavę bulvikių iš Slavikų, tai tikriausiai žinote, kad jos auga slavikietės Neringos Žilionienės ūkyje. Nors veiklos ten tikrai netrūksta, tačiau Neringos energijos užtenka dar ir bendruomenės, mokyklos renginiams bei įvairioms iniciatyvoms. Padeda jaunai mamai su dviem dukromis įsilieti į bendruomeninį gyvenimą, pagelbsti sprendžiant socialinius rūpesčius. Neringa draugiška, iniciatyvi ir atsakinga. Pateisina Slavikų kaimo seniūnaitės vardą.

Yra sakoma, kad geras draugas – auksas, o geras kaimynas – lobis. Toks lobis kaimynams yra Kriūkų seniūnijos Sutkų kaime gyvenantys puikūs žmonės ir geriausi kaimynai - Lina ir Romas Kulikauskai. Sutkiečių nuomone, šie puikūs šalia gyvenantys žmonės verti KAIMYNŲ KAIMYNO vardo. Nagingi, darbštūs, nuoširdūs, paprasti, visad pasiruošę padėti, patarti, pasirūpinti. Buria bei savo darbais įkvepia ir kitus bendruomenės narius. Ne be jų iniciatyvos kaimynai susiburia į bendras šventes: tiek valstybines, tiek kalendorines. Kartu pasitiko naujuosius metus, varė iš kiemo žiemą, minėjo Sausio 13-ąją bei Vasario 16-ąją ir kt. Savo kaimyniškumu tiesiog verčia visus daugiau šypsotis, būti aktyvesniais, geresniais žmonėmis bei yra tikras pavyzdys visai Sutkų bendruomenei. Tai aktyvūs, išradingi ir be galo geros širdies žmonės. Tik yra labai kuklūs, dirba gerus darbus nesigarsindami. Niekuomet nepasakys žodžio „NE“. Geba ir pagelbėja įvairiuose darbuose - nuo baldų surinkimo iki mašinų taisymo. Ir elektrą išvedžios, ir vandenį įves, ir prie namų remonto padės. Linutė ir Romas yra tie kaimynai, kurie patys pasisiūlys padėti, net kai nėra prašomi, o ištikus bėdai atskubės į pagalbą tuoj pat. Galima bėdoje ir vidury nakties skambinti, ateiti. Prireikus kur nors nuvežt ar padėt, nė prašyt nereikia, patys pasisiūlo. Išvykus kur ilgėliau, užmes akį į kaimynų namus: pasaugos, palaistys gėles, malkų prineš, pečių pakurs, augintinius pašers. Jei pasigamino pietus, dažnai atlekia su dubenėliu ir pas kaimynes. Sunku net viską ir išvardinti… Kai sudegė kaimyno namas, tuoj atskubėjo darbuosna ir kitus subūrė talkon, padėjo paruošti kitą trobą gyvenimui – išplovė, išvalė, parūpino reikiamus baldus. Kartais tiesiog neina suprasti, kaip jie viską spėja, iš kur imasi tiek jėgų ir nepavargsta. Dirba savo darbuose, puoselėja namus, gamina įvairius meniškus gaminius, su kuriais vyksta į muges po visą Lietuvą. Dar ir prie Sutkų parapijos darbų prisideda, bažnyčią tvarko ir prižiūri. Nors tiek užimti, bėgantys ir lekiantys darbuose, bet visuomet su šypsena veiduose. Tiesiog Dievo dovana turėti tokius gerus kaimynus, tapusiais puikiais draugais, pas kuriuos gali nubėgti ne tik pasiskolinti svogūno ar druskos, bet ir pasidalinti užaugintu derliumi, susibėgti per šventes ar šiltais bei ramiais vakarais susėsti lauke su puodeliu arbatos kartu pasidžiaugti prabėgusia diena, pasidalyti įspūdžiais, patirtimi, pasipasakoti ar pajuokauti. Nuoširdi padėka už jų sugaišta laiką ir visuomet ištiestą pagalbos ranką.
Sutkiečių vardu – Roma Remeikienė ir Kristina Sabataitytė

Šilgaliai – Arūno Stravinsko gimtinė. Čia gyvena graži Stravinskų šeima. Arūnas su žmona Lina augina net keturias atžalas. Jau keletas metų Arūnas yra Slavikų seniūnijos Šilgalių kaimo seniūnaitis. Šilgaliai yra visiškas rajono pakraštys, ir nekeista, kad čia gyvena dauguma senyvo amžiaus žmonės, todėl kyla įvairiausių problemų. Vieniems reikia padėti pasiekti seniūniją, esančią Slavikuose, kitiems nukulti javus, dar kitiems suarti dirvas, nušienauti pievas... Ir visuose darbuose neatsisako padėt Arūnas - dažnai padeda ir vienišiems, socialinę atskirtį patiriantiems gyventojams. Pastaruoju metu Arūnas aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Noriai talkino Slavikų Šv. Onos atlaidų šventėje, Šv. Velykų proga papuošė Šilgalių kaimą. Manom, kad Arūnas yra Šilgalių kaimo kaimynų kaimynas.

Didžiausia laimė – geri kaimynai. Aš labai džiaugiuosi, kad šalia manęs gyvena didelė, darbšti ir kultūringa šeima. Dvi kartos: tėvai ir dukra su šeima: Onutė ir Juozas Štrimaičiai ir Jurgita ir Tomas Kilikevičiai ir dvi nuostabios jų dukros. Ir kas čia tokio, daug kas pasakys. Ir aš anksčiau taip galvojau- gyvenam, pabendraujam, pasisveikinam, persimetam vienu kitu žodžiu, jei prireikia kokios skubios pagalbos, padedame. Mano tėtis sakydavo, kad geras kaimynas geriau nei giminė, tik apie tai net nepagalvodavau. Bet prieš metus mums gyvenimas išmušė žemę iš po kojų. Vieną, eilinį sekmadienį grįžtant iš susitikimo su vaikais, su anūku, staiga, netikėtai, vairuojant automobilį, sustojo mano vyrui širdis. Per vieną sekundę sudužo gyvenimas į šipulius, nutrūko svajonės, planai, darbai. Ir prieš akis atsivėrė didžiulė nežinomybė, baimė. Liko vienintelė mintis, klausimas - kas dabar bus. Per laidotuves nelabai suvoki, kas vyksta, tarsi tai vyksta ne su mumis, galvoji, kad tuoj viskas baigsis ir bus kaip buvę . Deja...Po laidotuvių grįžom su vaikais į namus : šaltus, tuščius visomis prasmėmis , susėdome ir pradėjome raudoti, ką dabar daryti. Turime dvi dienas poilsiui ,atsigavimui ir į darbus. Sūnui reikia grįžti į Airiją, dukros šeima gyvena Kaune, o man reikia į darbą Marijampolėje (nors aš net nevairuoju, su vyru važinėdavome kartu, nes jis irgi dirbo Marijampolėje). Tokiam šokui nebuvome pasiruošę, net juodžiausiam sapne nesapnavę – namai didžiuliai, šuo ir dar žiema. Atrodė, pasaulio pabaiga. Ir tada nedrąsiai , matydamas ir suprasdamas mūsų skausmą, į duris pasibeldė gerasis kaimynas Tomas. Atėjęs nuramino, kad prižiūrės mūsų namus, pasiims savo globon šuniuką , jeigu reikės, kūrens krosnį, pavėžins į darbą, jeigu reikės, kad gyvenimas turi tęstis, tik reikia kalbėtis ir pasitikėti vieni kitais. Nuo tos akimirkos prasidėjo jų visos šeimos visokeriopa pagalba, ir moralinė ,ir materialinė. Mes su vaikais labai dėkingi už supratimą, už nuoširdų buvimą šalia, už ilgiausius pokalbius, už gebėjimą išklausyti ir gedėti kartu. Jie matė, suprato, kaip mums sunku priimti tikrovę, susitvarkyti su savimi, rasti jėgų gyventi toliau, todėl dalinosi pagalba buityje, padėjo apsitvarkyti, pasiruošti jau kitokiam išvykimui į darbus, netgi maistu, šiltais pietumis dalinosi. Stengėsi padaryti kokią staigmeną, kad bent šiek tiek praskaidrintų nuotaiką. Jau net nekalbu apie materialinę pagalbą, ar pritrūko ko, ar sugedo, ( o po tokių staigių nelaimių tų bėdų lyg tyčia atsiranda) ar reikia nuvežti ar parvežti, jie be jokio atlygio tai darė ir daro iki šiol. Kai likau viena, prasidėjus karantinui, jie nuolat stebėjo, kaip aš gyvenu, ar tvarkausi, kaip jaučiuosi, jeigu tik kokį vakarą šviesa neužsižiebdavo, tuoj šokdavo manęs ieškoti, gal jau blogai, gal reikia pagalbos. Būdavo dienų, kai norėdavosi kaukti vilku, kai nesinorėdavo eiti į namus -ir vėl kaimynai pastebėdavo, pakviesdavo kavos atsigerti. Po poros valandų nuoširdaus pabendravimo, pasidalinimo skausmu vėl nušvisdavo saulė. Gal kitiems tai atrodys smulkmena, bet kad mes šiandien bandom kabintis į gyvenimą, bandom atsitiesti psichologiškai, tai tik kaimynų dėka. Jau metai laiko, kai mūsų kaimynai nenuilstamai mumis rūpinasi ir kasdien padeda. Šiandien drąsiai sakau, kokia laimė, kad šalia mūsų gyvena šie žmonės. Jie yra kaimynai iš didžiosios raidės, verti visų pasaulio Oskarų. Žinau, kad jiems nereikia mano apdovanojimų, bet jie jų nusipelno kasdien. Nėra tokių pinigų, kurie galėtų apmokėti jų nuoširdumą, jautrumą ir besąlygišką pagalbą. Žemai lenkiame galvas aš ir mano vaikai, ačiū jums už tai, kad mums žemė dar sukasi.
Su didžiausia pagarba Rimanta Pranskaitienė su vaikais.