Kokiomis mintimis mes, panoviečiai, pasitikome savo bendruomenės centro dešimtmetį? Ar turime kuo pasidžiaugti? Ar galime tik dūsauti, kad kaimas sensta, o asfalto vis nematyti...
Kai prieš dešimtmetį Grinutės Šnirpūnienės iniciatyva Panoviuose kūrėsi bendruomenės centras, ko gero, niekas neskaičiavo, kiek tokių organizacijų jau buvo Lietuvoje ar rajone. Tai tapo įdomu tik dabar, pažvelgus į tuos, atrodo, tolimus 2003-iuosius. Per šį dešimtmetį ne vieną bendruomenę aplankė ir patys panoviečiai, vadovaujami pirmininkės Irenos Jurkšienės. Pabuvota tiek Žemaitijoje, kur buvo bendruomenių centrų kūrimosi pradžia, tiek Aukštaitijoje ar Dzūkijoje. Keliavome didelėmis grupėmis ir mažomis grupelėmis, kad susipažintume, bendrautume ir bendradarbiautume, parsivežtume gerų idėjų ar savąją patirtį paskleistume. Žavėdamiesi gelgaudiškiečių dvaro tradicijų puoselėjimu ar ritiniečių sūrių receptais, keturnaujieniečių solidarumu ir draugiškumu, panoviečiai visuomet ieškojo, kuo galėtų praturtinti savosios bendruomenės gyvenimą, kuo galėtų būti įdomūs ir patrauklūs kaimynams. Ar mums tai pavyko?
Dar pačiais pirmaisiais bendruomenės centro veiklos metais, 2003-iasiais, pakvietėme visus savus ir svečius į didelę kaimo šventę „Panoviams- 230". Pašventinome paminklinį akmenį skvere, vartėme kaimo istorijos puslapius, prisiminėme ją kūrusius ir kaimą garsinusius ar tebegarsinančius žmones. Padėkojome vieni kitiems. Ir ėmėmės darbų. Pradėjęs nuo tuomet atrodžiusio pakankamai solidaus 1700 litų vertės projekto, finansuoto pagal Baltijos Amerikos partnerystės programą, naujai susikūręs BC ėmėsi savęs pažinimo. Todėl ir projektas vadinosi „Panovių kaimo bendruomenės portretas". Po jo sekė žymiai didesni ir reikšmingesni darbai: buvo sutvarkytas Panovių skveras, tradiciškai kasmet pakviečiantis visus norinčius į Joninių šventę. Čia ir vieta kolektyvų pasirodymams įrengta, ir suoleliai žiūrovams pastatyti, o pavėsį teikiančius gojelius dar mūsų tėvų karta sodino, šiandien čia susirenkanti „gyvų" muzikantų pasižiūrėti. Pastaraisiais metais mūsų šventė tampa vis žinomesnė dėl rengiamų profesionalių žirgų ir jų raitelių pasirodymų, juk ne kiekviena šventė tuo gali pasigirti. O kad daugiau svečių pavėsyje susėsti galėtų, iš bendruomeniškumą skatinančio projekto pernai įsigyti lauko baldai. Šakiečių bendruomenių sąskrydis, jau trejus metus visus kviečiantis į Panovius, liudija, kad savo trauką Panoviai turi. Tikimės, ir turės. Pramogos pramogomis, jų mūsų krašte visuomet buvo, bet žmogus tuo sotus nebus. Sena rytiečių patarlė byloja, jog norėdamas pamaitinti žmogų ne vieną kartą, bet kasdien, turi duoti jam meškerę ir išmokyti jį žvejoti. Todėl bendruomenės centro vairą prieš trejus metus perėmus pirmininkui Bernardinui Vainiui, atsisukome į bendruomeninio verslo galimybių paieškas. Kaip taikliai dešimtmečio šventėje pastebėjo Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro pirmininkas Edvardas Belevičius, mus jungia prastas kelias ir graži Šešupė. Būtent ją ir nutarėme „išnaudoti", dar ir kaimynus naumiestiečius į projekto partnerius pasivadinę. Įsigijome baidarių, plaustų, priekabą baidarėms pervežti ir, galima sakyti, atradome šią Lietuvoje populiarią laisvalaikio leidimo formą. Žinoma, tai, kas vieniems laisvalaikis, kitiems- darbas, bet kartu ir galimybė bendruomenei užsidirbti pajamų. Svarbu, kad šiandien matome, jog Panovius jau žino ne tik dėl nuo seno čia rengiamų vasaros švenčių su sportinėmis varžybomis, bet ir kaip puiką vietą ant upės kranto, kur išlipęs iš baidarės gali pailsėti, įsikurti stovyklavietę, prisėsti prie ąžuolinio stalo pavėsinėje. Verslumo idėjų pasisemti bendruomenės narius pirmininkas Bernardinas Vainius pernai net į Austriją išsivadino, ir sako, neveltui. Juolab, kad bendruomenė iš investinio projekto lėšų pradeda remontuoti patalpas, kuriose įsikurs amatų centras. Veiklai atsivers naujos galimybės.
Visa tai - projektų rezultatai, bet nė vienas projektas nevyksta be žmonių triūso. O tokių savo laiką bendram labui aukojančių žmonių Panoviai turi daug- visą komandą. Galime vos ne per parą idėją paversti projektu, bet tai tik pirmas žingsnelis, kad projektas virstų konkrečiais darbais ir rezultatais. Jei ne Diana ir Saulius Jazukevičiai, nesuskubtume susibėgti išspręsti neatidėliotinių reikalų, liktų neįvykdyti projektiniai pirkimai. Per daug nesukame sau galvos dėl BC finansų, nes žinome, kad jie patikimose Teresės Preikšienės rankose. O kai reikia vienoje ar kitoje šventėje Panovius atstovauti ar patiems svečius priimti, į talką pirmininkui atskuba Genovaitė Endriukaitienė, Teresė Durstinienė, Zoselė Pečkaitienė, Petras Petkūnas ir daugybė kitų bendram reikalui neabejingų žmonių. Kartais ir panoviečiui Slavikų seniūnui Vidmantui Sprainaičiui išsprūsta, kad ką jau ką, o komandą Panovių bendruomenės centras turi. To sau ir palinkėkime- kad ji būtų dar ne vieną dešimtmetį. Vardan mūsų visų gražesnės ateities.
Daiva Palukaitienė, Panovių BC tarybos narė