Rodos, Lietuva tokia nedidelė, o koks margas jos etnografinis žemėlapis pagal tarmes, pagal papročius, pagal gyvenimo būdą ir jo supratimą. Kiekvienas toks arealas iki šių laikų stengiasi būti tvirtai įsikibęs į savo prigimtines šaknis, kad toje būsenoje gerai jaustųsi pats, kad tą jausmą perduotų ateinančioms kartoms. Tuos savitumus ryškiai matome visos šalies mastu, bet keista – juos pastebime ir regiono ar net rajono ribose: žiūrėk, tai žodis nepaiso apibrėžtų tarmių ribų, tai darbų ar kitų papročių įvairovė prisiliečia prie viena kitos ir tarsi supanašėja. Šios apraiškos būdingaos tiems, kurie gyvena vadinamuose arealų tarpribiuose. Baltrušiai ir jų aplinkiniai kaimai kaip tik yra tokia vietovė. Etniškai ji priklauso zanavykų kraštui, tačiau ir kultūriškai, ir ekonomiškai labai daug susijusi su kapsais – Pilviškiais, Vilkaviškiu, Marijampole. Tai todėl, kad šios vietovės geografiškai yra daug artimesnės negu Zanavykijos sostinė Šakiai, ir tai nuo seniaiusių laikų lėmė Baltrušių krašto gyvenimo savitumus. O šiaip – ir zanavykai, ir kapsai yra to paties aukštaičių vakariečių medžio šakos ir jie nuo amžių tarpusavy gražiai kaimyniškai sutaria.

Nenuostabu, kad kuriantis ir plečiantis kaimuose bendruomeniniam judėjimui, Baltrušių kraštas, iš karto įsijungęs į savo seniūnijos Barzdų bendruomenės centrą, pajuto, kad jų pakraštėliui to dar neužtenka, nes gyventojams nepasiseka atgaivinti senąją vietovės dvasią. Barzdų seniūnijos bendruomenės centras susibūrė 2003 m. Baltrušiai, būdami viename darinyje, jautė, kad jų krašto kaimams reikia daug judresnės atgaivos, nes sparčiai tirpsta materialusis ir dvasinis vietovės paveldas. Matėsi, kad pokyčius išjudinti galima tik tokių veiklų judesiais, kurios įtrauktų kuo daugiaiu vietinės visuomenės, kurios skatintų ryšių plėtrą po tolimesnius horizontus. Tai todėl Baltrušių kraštas aktyviai suskato ieškoti savojo kelio ir 2008 m. įkūrė Baltrušių bendruomenės centrą.
Iš karto, maždaug kaip visose bendruomenėse, buvo apšilimo laikotarpis – mąstyta ir ieškota uždegančios darbų pradžios. Pirmasis bendruomenės centro pirmininkas buvo ūkininkas Kęstutis Kudirka. Jis bendruomenei vadovavo trejus metus. Tačiau jam tiesiog trūko laiko visuomeninei veiklai. Bet kaimas aktyvų, įgijusį gamybos bei administravimo patirčių žmogų – Joną Būtautą, žemaitį iš Mažeikių krašto, Baltrušių padangėje sušvitusį 1970 m., kai į šį kraštą atėjo dirbti pagal paskyrimą kaip jaunas specialistas. O Baltrušiuose Jono akį greitai patraukė vietinė gražuolė, garsios šio krašto šviesuolių Lozoraičių giminės palikuonė Ramutė. Tačiau ji tuo metu buvo dar Pedagoginio instituto studentė ir Jonas kantriai laukė ketverius metus, kol ji užbaigs mokslus. O tada – vestuvės. Tačiau Ramutė gavo darbo paskyrimą į Mažeikius. Ten ir išvažiavo jauna šeima. Į Baltrušių kraštą grįžo tik 1981 m. Abudu, būdami itin komunikabilūs, greitai įsijungė į vietos gyvenimą ir jų buvo pilna visose kaimo veiklose. Todėl kai iškilo rūpestis, kas galės energingiau vadovauti kaimo bendruomenei, suprantančių šio baro reikšmingumą vietos gyvenimui akys nukrypo į Joną. Ir neapsirikta.
Laiko permainų vėjai tuo laikotarpiu Baltrušių krašte taip pat rodė savo ženklus, ir jeigu jų laiku nesustabdysi, tai pralaimėsi. Juk kaime pritilus vaikų klegesiui, bešeimininkiu objektu paliko mokykla, ir ji sparčiai pradėjo nykti. O juk kaimui, neturinčiam kur susiburti – tai didelis turtas. Jonas suprato, kad vienas tarp pirmųjų bendruomenės centro darbų turi būti šio pastato atgaivinimas. Taip ir prasidėjo didieji rūpesčiai, ir juos objektyviai įvertinti gali tik tas, kas savo kailiu yra tai išmėginęs.
O darbų ratas plėtėsi. Mintyse – erdvių jaunimo ir vaikų laisvalaikio praleidimui sukūrimas, kur ir vyresnių kartų bendruomeniečiai gelėtų patirti malonių akimirkų. Todėl buvo atnaujinta prie mokyklos buvusi sporto aikštelė, kurioje dabar galima žaisti krepšinį ir tinklinį ar kitus žaidimus, o pastatyti suoleliai - malonaus atokvėpio ir poilsio atributas.
Pasirūpinus bendruomenės materialine baze, atgijo ar atsirado daug naujų veiklų, ir jos plečia savanorių gretas. Pastarieji nuolat siekia, kad kaimas gyvybe alsuotų, todėl čia gerų išmonių nestokojama. Labai svarbi ir bendruomenę telkianti šventė – kalėdinės eglutės įžiebimas, Tai vyksta apie gruodžio mėnesio vidurį. Vėliau ne tik Baltrušių vietovėje, bet ir Barzduose bei Pilviškiuose garsiai praskamba Baltrušių užgavėnių renginiai, nes kviesliai į šventę per kaimus žvanga rogėmis su skambalais, kartais dar ir su garsiakalbiais. Pavasarį paminėtinos įpūdingos ir nuiširdžios mamų šventės. Į jas, kaip ir į daugelį kitų, įtraukiami bendruomenės vaikai. Jie ne tik žiūrovai, bet ir šaunūs atlikėjai. Jiems – tai neinstitucinės pamokos, ledžiančios pažinti savo krašto žmonių gyvenimą, papročius ir kitas paveldėtas ar naujai susikurtas kultūrines sanklodas ir krautis Tėvynės meilės ir pažinimo kraitį savo ateičiai. O Tėvynės pažinimo paieškų ir atradimų Baltrušiams netrūksta. Įvairių ekskursijų metu išžvalgyta daugelis Lietuvos lankytinų objektų, gyvai domimasi teatrų gyvenimu, kitomis kultūrinėmis priemonėmis.
Baltrušių bendruomenės centro veiklos nukreiptos į kaimynišką, netgi į šeimynišką bendravimą. Juk jos apima tokią nedidelę teritoriją, kurioje gyvena tik apie 350 gyventojų ir, žinoma, ne visi gali aktyviai dalyvauti bendruomenės centro veikloje dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Jų sudėtis ir amžius - įvairus. Nedaug jaunimo. Tačiau bene veržliausias visuomenės sluoksnis yra vaikai. Jiems viskas įdomu, viską nori patys išmėginti. Suaugusiems malonu į juos tokius žiūrėti ir savo elgesiu skatinti jų veiklumą, žingeidumą. Ne tik žiūrėti, o ir ateities lūkesčius sieti su jais.
Dar viena bendrystės stiprinimo apraiška Baltrušiuose yra atsiminti savo bendruomeniečius tada, kai jie patys stabteli prie savo nugyventų metų sukakčių slenksčių. Tokie slenksčiai yra penkmečių ir dešimtmečių jubiliejai. Tam net ir speciali diena šventei parinkta - rūgpjūčio 24-oji, kuri liaudyje gandrų išskridimo diena (gandrinėmis) pavadinta. O juk žmonėse nuo neatmenamų laikų gyvas mitas, kad vaikus šeimoms gandrai atneša. Reiškia, jie yra susiję su mūsų gyvenimo metais. Todėl Baltrušiai nuoširdžiai šią šventę švenčia, tą dieną pasveikindami visas šeimas, kurios tais metais sulaukė ,,gandro dovanos“ – vaikelio. Sveikina ir visus tuos, kuriems tais metais sukanka kurio nors penkmečio ar dešimtmečio jubiliejus. Paprastai tai iš anksto nereklamuojama. Bendruomenės aktyvistai savo kolegoms jas suruošia tyliai, kukliai, bet nuoširdžiai šiltai, svarbiausiu akcentu laikydami jubiljatui priminimą, kad bendruomenėje svarbus kiekvienas jos narys.
Truputį kitaip nutiko BC pirmininkui Jonui Būtautui bei jo gyvenimo draugei ir visų veiklų bendražygei Ramutei Būtautienei. Mat įdomus sutapimas – abudu Būtautai gimę tą patį mėnesį ir tą pačią dieną – liepos 5-ąją. Tik metai skiriasi – Jonas gimė lygiai penkeriais metais anksčiau už Ramutę. Baltrušiečiai žino, koks yra šaunus Jonas. Žino ir kokia Ramutė. Be jos švelnumo, lyriškos dvasios, tolerancijos ir darbštumo - ypač brangintinų savybių – ir Jonui būtų sunkiau. Juk jos rūpesčiu ir iniciatyva bendruomenė džiuginama tokiomis dvasingomis šventėmis, kaip poezijos popietės su meninėmis programomis, kitokiais meniškos krypties renginiais. Ir ypač visiems malonu, kai jose deramą vietą randa kraštietės Česės Sutkaitienės poezijos tekstai. Be to Ramutė ir Jono darbams – tikra parama: ji yra jo raštininkė, o Jonas – fizinių darbų sumanytojas ir vykdytojas. Jų tandemas – darnaus šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo pavyzdys. Pats Jonas yra apie tai taip pasakęs: ,,Esu laimingas žmogus“. Tai prasmingas ir gražus savojo gyvenimo įvertinimas. Būtautų apvalių jubiliejų proga juos sveikindami tai vertino ir Baltrušių bendruomenės nariai – patiems jubilijatams net nenutuokiant buvo suorganizuota nuostabi jubiliejinė šventė su gražiu ceremonialu, su kiekviemo į šventę atėjusio kolegos bendruomeniečio atnešta ir padovanota rože – nuoširdžios padėkos simboliu už bendruomenės subūrimą ir sutelkimą, už tai, kad Baltrušiai atrado kryptį ir sugrįžo į paveldinių tradicijų kelią. Bet tas kelias nenuveda į jokius klystkelius, nes kaip ir visais laikais, išliko pagarbiai gražūs santykiai su Barzdų bendruomenės centru , na - ir su kaimynais kapsais. Ir malonu, kad Bendruomenių metais Baltrušių kraštas turi ką papasakoti ir ką apibendrinti.

Danutė Davičikienė, Alberta N. Dragūnaitienė, Bendruomeninių veiklų kolegės