Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 23 d. priėmė nutarimą 2017 metus paskelbti Piliakalnių metais. Skelbiant buvo atslžvelgta į tai, kad senieji mūsų tautos tapatumą patvirtinantys reliktai, tarp kurių ypatingą vietą užima piliakalniai, dar stokoja pilietiško dėmesio. Juk jie yra neginčytini senosios baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simboliai. Šiuo metu – ir mūsų istorijos mokytojai, tautiškos savimonės žadintojai. Piliakalnių metų darbų ir problemų svarbą lapkričio 24 d. išvažiuojamuoju posėdžiu patvirtino Lietuvos Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Seimo Kultūros komiteto nariai.
,,Valstybinė kultūros paveldo komisija kartu su LR Seimo Kultūros komitetu, minėdami Piliakalnių metus, lankėsi įspūdingiausiuose Kauno, Jurbarko ir Šakių rajonų piliakalniuose. Vizitų metu pastebėti ne tik sėkmingi piliakalnių tvarkymo ir pritaikymo pavyzdžiai, bendradarbiaujant vietos savivaldybėms, seniūnijoms ir bendruomenėms, bet ir piliakalnių, turistinių maršrutų aktualinimo spragos.“ (iš komisijos apibendrinamosios išvados)
Minimas kompetentingos Valstybės kultūro paveldo komisijos apsilankymas brangintinuose trijų rajonų paveldo objektuose-piliakalniuose yra iškalbingas Piliakalnių metų užbaigimo akcentas. Juk šie gynybiniai įrenginiai daugelį amžių padėjo išsaugoti apgyventąsias mūsų protėvių žemes. Jų funkcionalumas dabartiniais laikais svarbus kaip priminimas, kad Lietuva šioje Europos dalyje turi nenuginčijamai gilias šaknis. Ir vietos žmonėms malonu, kad šie metai pasireiškė didesniu dėmesiu pilialkalniams ir iš valstybės pusės, ir iš gyventojų, ką liudijo ypač suaktyvėję gausūs lankytojų-turistų srautai.

Šakių rajone šiuo metu priskaičiuota 19 piliakalnių ir pagal šį skaičių rajonas yra dvidešimtoje vietoje tarp visų Lietuvos rajonų. Ištyrinėtų Šakių rajono piliakalnių 5, tai taip pat yra maždaug respublikos vidurkis. Visi jie saugoja seniausių, dar mūsų valstybės priešistorės, ir vėlesnių laikų paslaptis. Ir ne žodžiais šie istoriniai paminklai prakalinami, o daug gilesne ir sudėtingesne kalba. Jie kalba brangintinų radinių gabalėliais ar trupinėliais, kurių išsaugotas žinias – mūsų praeities paliudijimus, tik mokslas padeda suprasti ir išaiškinti bei perduoti mums. Jokių rašytinių šaltinių iš tų laikų neišlikę. Juk Lietuva ilgai net savojo rašto neturėjo, o valstybės kūrimosi laikotarpiu naudojosi lotynų, vokiečių ar gudų kalbomis. Tik ar susimąstom dabar, kaip arti buvo ta riba, kurią peržengę greitai galėjom ištirpti, nepalikdami net ženklo apie savo egzistavimą. Mūsų tautą išgelbėjo XVI a. veržliai sau kelius besiskinantis renesanas (atgimimas) ir iš Vakarų kartu su reformacija atėjęs lotyniškuoju pagrindu sudarytas raštas, atitinkantis mūsų kalbos garsus. Ačiū už tai Martynui Mažvydui, ,,Katekizmo“ (1547 m.) autoriui. Bet ypač ačiū tiems nežinomiems, neįvardintiems mūsų proprotėviams, kurių kauleliai pilkapynuose dūlėja, o jų gyvenimo šešėlius tik vargani piliakalnių kauburių likučiai teprimena. Tai ten mūsų atsiradimo šiuose kraštuose ir išlikimo užuomazgų paslaptys. Ir visai nenuostabu, kad šiais XX ir XXI amžiaus Lietuvos atgimimo laikais kaskart vis labiau, vis atkakliau domimės savo praeitimi. Kad patys apie ją žinotume, kad savo ateičiai perduotume.
,,Dalinamės Lietuvos geologijos tarnybos vykdyto projekto „Lietuvos piliakalnių geomorfologinių sąlygų įvertinimas“ pristatymo vaizdo įrašu. Dėkojame projekto vadovei Rimantei Guobytei už pristatytus rezultatus. Projekto metu įvertinta 913 piliakalnių, nustatyta jų geologinė kilmė. Lietuvos geologijos tarnybos interneto svetainėje planuojama viešinti projekto metu sudarytą visų ištirtų piliakalnių žemėlapį su informacija apie archeologinio paveldo geologinę kilmę.“ (https://www.facebook.com/kulturospaveldokomisija/) Ši pacituota pastraipa iliustruoja ne paviršutinius, o giluminius žinių apie mūsų praeitį ieškojimus. Tai, tikriausiai, yra savarbiauisia šios temos tyrinėjimo kelyje. Malonu, kad vis daugiau ir daugiau tyrinėtojų ir šiaip besižvalgančiųjų po akiračius dėmesį patraukia mažas apimtimi, bet didis praeitimi Sudargas
Žinių apie Sudargo praeitį ieškojimai tik XX amžiuje iš karto labai kukliai, o antrojoje to amžiaus pusėje jau intensyviau skatino visuomenę susidomėti istoriniu šios vietovės palikimu, turinčiu ir galinčiu daug ką pasakyti. Labai kuklios vietovės pažinimo paieškos prasidėjo dar pirmame XX a. dešimtmetyje. Rimtą pagreitį įgavo, kai mokslas čia įkėlė koją 1970 metais. Tada Sudargu susidomėjo profesionalūs mokslininkai archeologai Pranas Kulikauskas ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Jų ekspedicijos metu atskleistos ir sukauptos žinios buvo impulsas tolimesniems šios vietovės piliakalnių tyrinėjimams. Tiesa, pastarasis jų etapas, vadovaujamas archeologijos istoriko dr.Gintauto Zabielos, buvo atnaujintas tik XXI a. pirmojo dešimtmečio antroje pusėje ir truko kelerius metus. Kartu vyko ir piliakalnių tvarkybos bei jų pritaikymo turizmui statybos projektas (vad. archeologas Zenonas Baubonis). Šie tyrinėjimai pilnai patvirtino tai, kas jau buvo žinoma, ir suteikė daug naujų žinių. Tai todėl šiandien turime iš užmaršties prikeltą jau ryškiai garsinančią Sudargo kraštą penkių piliakalnių istorinę vietovę. Jie pagal Nemuno tėkmę išsidėstę taip: Balnakalnis, Žydkapiai - Grinaičių grupė, Bevardis, Pilaitė, Vorpilis - Burgaičių grupė. Tiesa, vienas iš jų, Bevardis, savo radiniais mažiau reikšmingas, bet savo grožiu ir patrauklumu - jis ypatingas.
Prieš gerą dešimtmetį Sudargas su savo penkiais piliakalniais atrodė daug nykiau, nes ši vietovė brangintina ne tik istoriniu palikimu, bet ir reto grožio kraštovaizdžiu. Todėl piliakalnių tvarkybos projektas vietovei atvėrė galimybes būti tarp prestižinių Lietuvos turizmo industrijos dalyvių ir per dešimtmetį vietovė iš mažai žinomo paties Lietuvos pakraščio miestelio tapo vietove, kaskart vis labiau dominančia turistus jau ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Be to Sudargo piliakalniai jau plačiai plačiai paskamba savo renginiais, ypač teminiais etnografiniais ir jaunimo turizmo stovykla.Tačiau šie garsėjantys piliakalniai turi ir savo skaudulių: dviejų - Vorpilio ir Pilaitės - šiaurinius keterų šlaitus ardo nuošliaužos. Jos kelia didelį susirūpinimą ir vietos bendruomenei, ir rajono administracijai bei apskrities ir respublikos paveldosaugininkams. Į tai jautriai reagavo lapkričio 24 d. Sudargą aplankiusi skaitlinga Valstybės paveldo komisija (pirmininkė Evelina Karalevičienė). Komisijos nariai, kaip ir visi Sudargo lankytojai, buvo apstulbinti Sudargo paveldo grožio ir tam nesutrukdė net lapkričio dienos niūrumas, tačiau savo patyrusiomis akimis pamatė ir įvertino, kad šiai vietovei reikia rimtos kvalifikuotos paramos. Šio krašto žmonės laukia ne tik to, bet ir sprendimų dėl piliakalnių statuso sustiprinimo. Juk šis objektas – ne tik praeities liudytojas. Jis reikalingias mūsų dabarčiai ir ateičiai.
Sudargo piliakalniai dabar gali didžiuotis puikia, turizmo poreikiams pritaikyta infrastruktūra: patogiais vaikščiojimo takais, šalia jų - suoleliais ir stoginėmis poilsiui, informaciniais stendais prie kiekvieno piliakalnio, transporto stovėjimo aikštelėmis ir sanitariniais mazgais. Seniūnijos teritorijoje, visai prie pat pagrindinio kelio, yra puiki Suvalkiečio sodyba. Joje teikiamos patrauklios edukacinės paslaugos, galima užsisakyti maitinimą ir nakvynę. Gaila, kad dar mažai paslaugų teikiame pačiame Sudarge. Čia apsiribojame tik lauko edukacija ir šio krašto pasididžiavimu – sertifikuotu paveldo produktu – figūriniais meduoliais-grybukais. Tikimės, kad vietos gyventojai pagaliau įvertins smulkiojo verslo galimybes, susietas su turizmu. Sezono metu paslaugos čia tikrai būtų paklausios ir tai yra dar neišnaudota niša.
Taip pat pasigendame platesnės turizmo tarnybų informacijos. Apmaudu, kad ne viename respublikinės informacijos žemėlapyje mažos, bet turistų maršrutuose aktualios vietovės visai nepažymėtos. Ir tokių vietovių – ne viena.Tarp jų - ir Sudargas.
Suudargiečiai, pažymėdami piliakalnių metus, miestelio centrinėje aikštėje pastatys iliustruotą informacinį stendą. Tikimės, jis apsaugos Sudargo svečius nuo bereikalingo klaidžiojimo ir prisidės prie viešnagės šioje vietovėje patrauklumo.
Piliakalnių metai jau baigiasi. Jie buvo reikšmingas etapas Lietuvos valstybės paveldo tyrinėjimų apibendrinimo bei sklaidos istorijoje, skatinantis mus prisiminti savo pradžių pradžią. Džiaugtis reikia, kad jie tikrai išjudino visuomenę ieškoti savo praeities pažinimo per tikruosius jos liudytojus ir edukatorius – piliakalnius. Dėkoti reikia visiems ir visoms: Lietuvos valstybės kultūros paveldo ir vyriausybės pajėgoms, mokslo žmonėms, vietovių bendruomenėms, o ypač tiems, kurie savo gremžtukais prakalbina žemės klodus, kad nenuginčijamais atradimais skleistų žinią tarp visuomenės. Juk per neilgą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį daugelis piliakalnių prakalbo praeities paliudijimais, atgavo patrauklų savo regimąjį veidą. Net tarpusavy pradėjo konkuruoti vienas su kitu, bet tai niekam nesukelia jokio pavydo, o tik jausmą, iš kurio galima pasimokyti.
Lietuvos visuomenė tikisi, kad piliakalnių metų sujudimas nebus trumpalaikis jau iki šiol atliktų darbų ir veiksmų įvertinimo finišas, o naujas būsimų ilgalaikių tiriamųjų ir atkuriamųjų veiklų startas.

Alberta Natalija Dragūnaitienė, Sudargo bendruomenės centro pirmininkė