Spausdinti
Kategorija: Bendruomenių naujienos
Peržiūros: 328

(1829.11.09‒1907.03.07)

Kunigo Martyno Sederevičiaus 190 osios gimimo sukakties minėjimas SudargeZanavykija per šimtmečius daug didžių žmonių išugdė. Jų vardai ir jų darbai kaip pamatų akmenys tvirtai įsiliejo į mūsų pačių susikurtąjį valstybės rūmą, per amžių bėgsmą atlaikiusį daugybę audrų. Kas ir kur mes būtume, jeigu mūsų veržimosi į savarankišką valstybę horpzontuose nebūtų stovėję kelio kryptį nušviečiantys švyturiai ‒ tauriausi tautos vyrai ir moteys.
Lapkričio 8 d. Sudargo krašto visuomenė, suaugusieji ir jaunimas, rinkosi į Sudargo Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią paminėti didžiojo Zanavykų krašto šviesuolio, pelnytai knygnešių tėvu tituluoto kunigo Martyno Sederevičiaus 190-osios gimimo sukakties. Ta proga Šv. Mišias aukojo kunigas klebonas Zenonas Stepanauskas.
Gimė M.Sederevičius Plėgų kaime, Lukšių parapijoje, Šakių krašte. Nors tėvai valdė nemažą žemės plotą ‒ 63 haį, tačiau nelabai našios žemės vertė gausią šeimyną rimtai kibti į darbus, siekiant geresnio pragyvenimo. Todėl nenuostabu, kad vos tik prakypęs Martynukas jau gano savo ūkio gyvulius. Gano ir taip nori, taip nori mokytis. Laimė, kad tėvas Jurgis Sederevičius buvo raštingas ir savo vaikus pats mokė rašto. Bet vien rašto vaikui neužtenka ‒ jis nori būti kunigu, panašiu į tuo metu Lukšiuose klebonavusį didį Lietuvos šviesuolį kunigą Antaną Tatarę. Pastarasis pastebi gabų ir atkaklų berniuką ir ragina jį mokytis savarankiškai, žinoma, ganant brolio gyvulius. Vėliau tiek paties Martyno, tiek Antano Tatarės prašomas į pagalbą ateina jo pusbrolis kunigas Antanas Martynaitis (Marcinskis). Gražius vaikino siekius nuoširdžiai remia ir jo mama, nes tėvas jau miręs. Tačiau vyresnis brolis Juozas, po tėvo mirties perėmęs ūkį, tam nepritaria. Bet Martynas nenuleidžia rankų, jis pasiryžęs įveikti visus sunkumus ir visomis galiomis siekti savo tikslo. Tuo laikotarpiu prašydamas Dievą malonės, net įžadus padaro: stiprins savo valią ir niekada nagers arielkos ir nevalgys mėsos. Tokių įžadų jis laikėsi visą savo gyvenimą ir tai yra tikras paliudijimas apie nepaprastai tvirtą jo valią. Ta valia ateityje gelbėjo jį daugelyje keblių situacijų. O jų buvo nemažai.
Dabar jis nukreipiamas mokytis į Marijampolę pas vienuolius marijonus, bet ir čia nelengva, nes trūksta materialinės paramos. Tačiau vienuoliai suteikia jam pastogę ir maistą už tai, kad jis vienuolynui talkintų kaip darbininkas. Gyvenimo užgrūdintam vaikinui tai visai nebuvo sunku, o jo darbštumas jį lydės visą būsimą gyvenimą.

Po Marijampolės mokslai Lenkijoje ‒ iš karto Varšuvoje, vėliau Seinuose. Mat, tik Seinų kunigų seminariją baigusieji galėjo tikėtis gauti darbą Lietuvoje, o tai buvo didysis jaunojo klieriko troškimas. Ši jo svajonė išsipildė 1858-11-27 d. kai jis vyskupo Motiejaus Valančiaus Varniuose buvo įšventintas kunigu. Vyskupas jaunąjį kunigą norėjo pasilikti prie savęs, kad šis padėtų jam dirbti Lietuvos šviesinimo datbuose. Tačiau pastarasis šio viliojančio pasiūlymo atsisakė, nes jam buvo svarbu grįžti į savąjį Sūduvos kraštą.
Pirmoji jo darbo vieta ‒ Alvitas, vietovė tuo laiku aiškiai pasinešusi į lenkiškumą. M.Sederevičius skaudžiai jautė nutautinimo pavojus per lietuviškų mokyklų nebuvimą Šioje vietovėje M.Sederevičius įsidarbino 1858 m. pabaigoje, gruodyje, o jau sekančių metų sausyje jaunojo kunigo pastangomis buvo atidaryta mokykla, tačiau tik su tokia sąlyga, kad mokiniai, ateidami į pamokas, atsineš ir po pliauską malkų krosniai pasikūrenti. Mokinių susirinko apie 40. Būtų buvę ir dugiau, bet netilpo.
Alvito laikotarpis jau tada pasižymėjo augančiomis politinėmis įtampomis, kol jos 1863‒1864 m. išaugo į sukilimą., kuris bugvo žiauriai numalšintas ir po jo sekė tiesiog lavina represijų. Sukilime dalyvavo apie 200 000 žmonių. Sukilimo metu žuvo apie 30 000, mirties bausme nubausta apie 670, į Sibirą ištremta daugiau kaip 38 000, paimta į nelaisvę daugiau kaip 7000 sukilėlių. Rusai nelaukė, kol sukilimas įsiliepsnos ir tokių represijų ėmėsi nuo pat pirmų jo dienų.
Martynas Sederevičius aktyviai sukilime nedalyvavo, bet jį rėmė idėjiškai, todėl suvokė, kad jis yra nesaugus ir turi saugotis. Iš Alvito jis pasitraukė į Vilkaviškį, o ten, žandarams atėjus jį suimti, tiesiog iš po jų rankų sugebėjo išsprųsti ir pabėgti. Po trijų parų žygiavimo naktimis jis atsidūrė Sudarge, kur buvo perkeltas per Nemuną ir toliau eidamas pasiekė Tytuvėnus. Ten iš karto slapstėsi klebonijoje, paskui pas Žemaičių bajorą Serafimą Lauryną Kušeliauską. Kai sukilimą numalšinusi carinė valdžia paskelbė amnestiją, M.Sederevičius vėl grįžo į Sūduvos kraštą. Alvite kunigui tuo metu laisvos darbo vietos nebuvo, todėl iš karto įsidarbino Griškabūdyje, vėliau Liudvinave, po šio ‒ Šakiuose. O prieš akis jau Sudargas, į kurį patekti jis geidė, nes dar dirbdamas Šakiuose, jis jau po truputį dalyvavo spaudos platinime ir buvo susipažinęs su kai kuriais Sudargo krašto knygnešiais.
Sudarge kunigystės veiklą jis pradėjo 1873 m. ir nuo pirmų dienų ėmėsi plėtoti knygnešystę, kuri šiame krašte jau turėjo savo šaknis. Eidamas dirbti į Sudargą, M.Sederevičius vylėsi dirbti antruoju kunigu, bet ne klebonu, tikėdamasis daugiau laiko skirti spaudos platinimo reikalams. Tačiau vietinis klebonas netrukus mirė, tad M.Sederevičiui nepavyko išvengti svarbių ir atsakingų bažnytinių pareigų. Bet veiklus, pilnas iniciatyvų kunigas Sudarge greitai subūrė knygnešių tinklą, išplėtodamas jį po visą Sudūvos kraštą ir daug plčiau, suorganizavo net dvi knygrišyklas, surado daug neįtikėčiausių būdų nelegaliam ir todėl labai pavojingam užsiėmimui ‒ spaudos leidinių rengimui, vertimui, spausdinimu, gabenimui ir platinimui.
Sudarge M. Sederevičius išgyveno 34 metus ir 1904 m. sulaukė spaudos atgavimo. Tačiau kaip dažnai atsitinka su žmonijai nusipelniusiais žmonėmis, paskutinius kelerius metus gyveno atskirtyje ir užmarštyje. Tik po jo mirties buvo susivokta, kokio iškilaus žmogaus neteko Lietuva ir kokia svarbi šviesos brydė nutiesta per tautos istorijos lauką, kuri turi mums tarnauti kaip švyturys, neleidžiantis pasiklysti. Todėl dabartinės Sudargo krašto kartos kartu su rajoninėmis organizacijomis knygnešystės atminties gaivinimo programos ėmėsi dar gūdžiais 1984 metais, kai buvo minimas 80-asis spaudos atgavimo jubiliejus, ir nuosekliai tai daro iki šiol. Sudarge dabar daug knygnešystės ir Matyno Sederevičiaus bei kitų istorinės atminties įamžinimo ženklų ir veiklų..

Istorinės atminties priminimas ir įamžinimas Sudarge;

Sudaro BC inf.