Vinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.x

Patiko žaistiVaikai savaitę be telefonų. Ar galima tuo patikėti? Lepšių aplinkoje galima, nes šio krašto vaikai, paskatinti ir remiami suaugusiųjų, subūrė tokį neregėtą sambrūzdį, tokį sujudimą, kad tie įkyrūs hipnotizatoriai ‒ telefonai būtų tik maišę smagiam ir geram laiko praleidimui.
O prasidėjo viskas, rodos, visai paprastai. Tokį laiko praleidimą šio krašto vaikams liepos mėnesį pasiūlė šaunioji lepšietė Viktorija Pavalkytė. Tai mergina ‒ tikras idėjų kamuolys. Ji nuolat jas spinduliuoja ir skleidžia aplink save. Taip atsitiko ir šį kartą: jos pastangų ir organizuotumo dėka penkiolika vaikų iš viso rajono, suburtų į vasaros stovyklą, nuostabiai praleido smagią vasaros savaitę. Viktorija, organizuodama stovyklą, labai pasistengė, sudarydama apgalvotą penkių darbo dienų stovyklos programą. Išpildyti šią programą jai padėjo trys šaunios draugės iš Šakių rajono bei Lepšių bendruomenės. O štai kaip viskas atrodė:
Pirmadienis ‒ sveikos gyvensenos propagavimas (į svečius atvyko Šakių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba);
Antradienis ‒ mokslas gali būti įdomus (vyko protmūšis ir ekskursija po Zyplių dvarą);
Trečiadienis ‒ tolerancija (virtualus bendravimas su Karla Kiefer iš Zimbabvės ir diskusija su policijos pareigūne Aušra Mockevičiūte);
Ketvirtadienis ‒ pasaulio tyrinėjimas (susitikta su kariškiais, jo metu pagilinti rikiuotės ir žygiavimo įgūdžiai, susipažinta su karine technika, o žinios buvo apibendrintos 3 km žygyje. Taip pat vaikai atidavė paskutines jėgas orientaciniame žaidime, kuris vyko jau nebegyvenamojoje sodyboje);

Pasiruošę startuiPenktadienis ‒ svajonės (bendraujama su keliautoja po pasaulį Deimante Bakaityte ir menininke Giedre Jasevičiūte. Pastaroji vaikus išmokė pasigaminti netradicinį aitvarą).
Taigi programa buvo tikrai turtinga ir kiekviena stovyklos diena, atsiverdama vis kitokiu kampu, tikrai tenkino prasmingą jaunimo žingeidumą. Visos dienos, kaip matome, turėjo užsiėmimų programą, kurios didžiąją dalį dar sudarė mankšta, judrūs žaidimai ir kūrybinės veiklos, taip pat naudingos pažintinės temos. Ugniagesiai gelbėtojai demonstravo savo įrangą, bet suteikė progą ir smagiai pašėlioti, jaunąją publiką gerai aplaistydami vandeniu, kas suteikė daug linksmumo. Šakių 205 kuopos kariai šiek tiek praskleidė savo griežto gyvenimo ypatumus, demonstruodami atsivežtąją ginklų ekspoziciją ir leisdami jaunimui su ja susipažinti bei suprasti, kaip grūdinamas žmogus ‒ kovotojas, Tėvynės sargas ir gynėjas. Be to stovyklos dalyviai žavėjosi ir karine technika. O tai, ką susitikimo metu kariai atskleidė, civiliniame gyvenime kasdien nesutiksi. Neužmirštas ir jaunimo žingeidumo žadinimas giliau ir giliau pažinti savąjį kraštą, ieškant jo buvusio gyvenimo paliudijimų. Turėdami tokį tikslą, vaikai aplankė seną negyvenamą sodybą – tikrą nuo mūsų tolstančios istorinės praeities reliktą.
Naudingi patarimaiTaigi įdomybių netrūko ir stovyklautojai ne tik sužinojo daug naujo, bet ir mokėsi, kaip patys gali gilintis ir atverti įvairius žinių slėpinius. Juo labiau, kad gyvas to pavyzdys buvo jų stovyklos vadovė Viktorija. Ji, kaip save atsimena, labai anksti pajuto norą kiek galima daugiau žinoti, kiek galima daugiau patirti ir tuo patyrimu dalintis su aplinka. Tai todėl jai, Lukšių Vinco Grybo penkiolikmetei gimnazistei, užaugusiai Lepšių kaimelyje, buvo pasiūlyta padirbėti su Lepšių kaimo bendruomenės vaikais ir paruošti programėlę kasmetinei Kalėdinei bendruomenės vakaronei. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Nei vienas kalėdinis susibūrimas nepraeidavo be vaikų dainelių ar netgi mini spektakliukų. Bet dabar jai ‒ jau dvidešimt vieneri metai, ir ji jau brandus jaunas žmogus. O jos mokslo kelias nuo 2018 m. nusitiesė į Nyderlandų Nijmegen miesto Radboud Universitetą, kuriame dabar studijuoja labai įdomų mokslą ‒ neurobiologiją (nervų sistemos bei smegenų tyrinėjimas). Palikdama gimtuosius namus Viktorija manė, kad taip pat atsisveikina ir su kaimo vaikučiais. Tačiau kol kas per kiekvienas žiemos atostogas, sugrįžus į Lepšius, ji vėl susitinka su bendruomenės jaunimu ir menine forma – dainomis ir spektakliukais - realizuoja susikaupusias idėjas. O šiemet ‒ jau ir stovykla, kurios idėja jau trejus metus sukosi Viktorijos galvoje. Ta kitokia, be telefonų. Telefonai ilsėjosi sumesti į bendrą pintinėlę ir tik vakarais tesugrįždavo į savo šeimininkų rankas. Dienos buvo skirtos gilesniam savęs pažinimui, kūrybiškumui skatinti, idėjų pasisėmimui, komandiškumo mokymuisi, naujų draugysčių kūrimui bei aktyviam ir smagiam laiko praleidimui. Viktorija be galo nori padėkoti Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenei ir jos pirmininkei Onai Baltrušaitienei už besąlyginį pasitikėjimą, vietos suteikimą ir nuoširdų palaikymą šiems asmenims: Lukšių seniūnui Vidui Cikanai už suteiktą transportą, visiems svečiams ir pagalbininkams. Taip pat vaikams bei jų tėveliams už puikų laiką kartu ir šiltą bendradarbiavimą.
Iš tokių pavyzdžių ir aiškėja, kodėl Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenė tokia didele meile moka apglėbti savąjį kraštą. Tą meilę jie patys susikuria, ugdosi, puoselėja. O vaikų stovykla, jaunimui tiek daug davusi, kainavo labai mažai ‒ kiekviena vaiko diena po 1 Eur. Vaikams toks vasaros praleidimas ‒ ir jėgų atstatymas, ir naujų patirčių mokykla. Laiminga šio krašto jaunoji karta, sulaukdama tokio vyresniųjų dėmesio.

Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės tarybos informacija

Pramogos Turi ką aptarti

Joomla templates by a4joomla