Vinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.x

04Šakių rajono bendruomenių centrų asociacija kiekvienais metais organizuoja keliones į svečias šalis. Šiemet spalio 12-14 dienomis viešėjome Ukrainoje, valstybėje, turinčioje ir kultūrinius, ir ekonominius, ir politinius šimtmečių ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos. Mūsų tikslas buvo pasižvalgyti po tą saulėtą kraštą, kuriame dar visai nesunku atrasti ir kadaise mūsų tautiečių įspaustus pėdsakus. O kad jie Ukrainoje atmenami, galima pasitikrinti : mūsų grupei prieš į ką nors kreipiantis, tereikėdavo garsiai lietuviškai pasikalbėti tarpusavyje, ir tuo iš karto pajusdavome šiltą dėmesį mūsų atžvilgiu.
Taigi trumpai apie mūsų kelionę. Iš Šakių išvažiavome 2 valandą ryto, kai visi dar saldžiai miegojo, 55 Šakių krašto bendruomeniečiai patraukė į pietus, į Lvovą. Laimė keliauti teko tik iš Švedijos parvarytu autobusu. Kelionė ilga, bet visų gera nuotaika, įvairios reikalingos ir žaismingos užduotėlės, globotinių paieškos neleido miegoti. Apie 17 valandą jau pasiekiame Lvovą ir apsistoję viešbutyje skubiai vykstame į Lvovo Operos ir baleto teatrą, kuriame stebime operą Leoncavallo „Pajacai“. Teatro pastatas pastatytas 1897–1900 m. 1895 m. miestas paskelbė teatro pastato dizaino konkursą, ir dėl galimybės projektuoti Lvovo operos ir baleto teatrą varžėsi daugybė garsių architektų. Laimė nusišypsojo architektui Zygmuntui Gorgolewskiui, nustebinusiam atrankos komisiją siekiu operą statyti tiesiog ant mieste tekančios Poltvos upės. Ukrainiečiai mėgsta sakyti „pastatyta ant upės“, nors iš tiesų upė teka greta pastato – po žeme. Šiaip ar taip, sprendimas buvo neįprastas, o gruntas greta upės netiko panašiam statiniui. Gorgolewskis nutarė neręsti įprastų pamatų, o panaudoti tvirtą betoninį pagrindą – pirmą kartą tokį Europoje. Teatras buvo pastatytas palyginti greitai, o jį atidarius, pasklido kalbos, esą, netrukus jis sugrius. Žmonėms atrodė, kad pastatas smenga, tad iš architekto buvo juokiamasi, jo darbas – kritikuojamas. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo ir nelemtų pamatų, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O operos pastatas po jo mirties nustojo smegęs. Išgirdus tokius pasakojimus tik dar labiau norisi išvysti šį statinį tiek ir išorės, tiek iš vidaus – o pamačius, abejingų nepalieka. Prie esančio fontano su vaizdu į Operą rikiuojasi minia norinčių nusifotografuoti. Daugelis iš mūsų taip pat išnaudojo šią progą ir pasidarė atminimui gražių nuotraukų.

03Gimtinė žmogui ‒ amžina traukos žemė. Kur bebūtum, kur begyventum, ją lankai mintyse, skausmingai ilgiesi sapnuose ar svajonėse. Atsigauni tik ją aplankęs, tik pavaikščiojęs vaikystės ar jaunystės takais, tik prigludęs prie medžio kamieno, kurį kadaise palikai dar liekną, liauną, o dabar jau apglėbti nebegali. Ir visa tai nors brangu ir sava, tačiau širdį skausmu veria, kad tu jau ne čia, kad nežinai, ar kada nors čia sugrįši? O sugrįžti į gimtinę taip norisi, taip norisi. Juk Tėviškė ‒ tai ta vienintelė vieta žemėje, virš kurios dangus mėlyniausias, laukų toliai žaliausi, kur šulinio vanduo gaiviausias, kur saulė kitaip šviečia...
Tokio ilgesio vedini Lepšių kaimo kraštiečiai vis lekia, skuba į kasmetinį savo susitikimą Jis vyksta kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje ir yra tapęs tradiciniu renginiu. Nuo pirmojo susitikimo šiemet praėjo dešimt metų. Iki bendruomenės susikūrimo susitikimus organizavo dabartinė bendruomenės pirmininkė Ona Baltrušaitienė, o dabar organizuoja Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenė. Ši šventė nežinia kokia jėga visus krašto žmones suburia į bendrystės būrį, kad jame atgaivintų širdį, sušildytų savo sielą. Šventėje-susitikime dalyvauja ir vietiniai gyventojai, ir taip pat tame krašte gimę, augę , o dabar pasklidę po Šakių rajono ir įvairias visos Lietuvos vietoves.

01Keturnaujienos bendruomenės centras rugsėjo 23 d. pakvietė ne tik į ketvirtą kartą rengiamą šventę „Raudonskruostis obuoliukas“, bet ir paminėjimą bendruomenės centro 15-kos metų jubiliejaus. Apie bendruomenės centro veiklos pradžią mintimis pasidalino pirmoji jo pirmininkė Aldona Narkūnienė. Gražių susibūrimų pradžia buvo 2002 metai, o bendruomenės centras įregistruotas 2003 metais. Bendruomeniškas sambūris įkvėpė norą gražiai gyventi, daryti kartu gyvenvietei reikalingus darbus, turėti vietą, kurioje būtų galima prasmingai leisti laisvalaikį.
Trejus metus dirbanti Birutė Ūsienė padėkojo visiems už nuoširdų bendravimą. O už laiku ištiestą pagalbos ranką – Aldonai Narkūnienei, Mindaugui Tarnauskui, Jovitai Bielevičienei, Nijolei Jonaitienei, Ritai Merčaitienei, Valentinai Aleksaitienei, Jolantai Bendoraitienei ir Dianai Andriukevičienei.

02Taip jau įprasta, kad visi darbai apibendrinami, metams artėjant į pabaigą. Tokio ciklo prisilaikė ir Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjunga, rugsėjo 15 d. susirinkusi į savo neeilinį, o 15-os metų veiklų šventinį jubiliejinį susirinkimą. Ši sąjunga, susibūrusi 2003 m., per visus savo buvimo metus savo veiklą siejo su tikrai humaniška vizija. O ji tokia: aktyvios kaimo bendruomenės, gebančios bendrauti ir bendradarbiauti bei sistemingai veikiančios savo kaimo ir viso rajono gerovės stiprinime. Taigi šventėje buvo ką aptarti ir kuo pasidžiaugti.
Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų Katedroje. Po Mišių ji persikėlė į Klausučių kultūros namus, kur vyko ir oficialioji renginio dalis, ir vakaronė. Svarbiausia šios renginio publika buvo kaimo bendruomenių atstovai, o su jais kartu ir Vilkaviškio savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Šventę taip pat savo dėmesiu pagerbė Lietuvos Seimo nariai: Guoda Burokienė, Kęstutis Smirnovas, Algirdas Butkevičius bei jų padėjėjai ir ŽŪM ministras Giedrius Surplys. Svečių tarpe buvo ir Šakių bendruomenių centrų asociacijos atstovai, atvykę išreikšti padėką už ilgametę nuoširdžią ir produktyvią kaimynišką draugystę.

01Praeitą šeštadienį, rugsėjo 8 d. Girėnų bendruomenės vaikai rinkosi į tradicinę vasaros palydų šventę „Lik sveika, vasarėle“. Tai tikra tradicinė, juk ji vyksta jau ketvirtą dešimtį metų. Ją pradėjo dabartinių vaikų - dalyvių tėvai, būdami 6-9 metų amžiaus.
Į šią šventinę popietę susirinko ne itin gausus dalyvių būrelis - 14 dalyvių. Bet tie, kurie atėjo nė kiek nepasigailėjo. Visi vaikučiai, stebint savo mamyčių, galėjo savo jėgas išbandyti daugelyje sporto rungčių.
Pirmieji pradėjo duatlono mėgėjai, čia reikėjo ne tik greitai važiuoti dviračiu, bet ir ne blogiau bėgti. Geriausiai, eilės tvarka, sekėsi Nojui Matukynui, Deimantei Diržiūtei ir Nojui Totoraičiui.
Kimštinio kamuolio metime į tolį pirmas buvo Šarūnas Virbauskas - 6m 88 cm. Antras – vėl Nojus Matukynas ir trečias Adas Keblaitis.
Baudas į krepšį taikliausiai mėtė Benas Jakštys, antras Šarūnas Virbauskas ir trečią vietą iškovojo Deimantė Diržiūtė.
Žiedo mėtymo runktyje pirmas buvo Tadas Gruzdaitis, antra- sesutė Marta Gruzdaitytė ir trečias liko Adas Keblaitis.

Joomla templates by a4joomla