Metai bėga į pabaigą. Mes visi atsisukame atgal ir tarsi darome ataskaitą su savimi . Ką nuveikėme? Ar daug padarėme savo bendruomeniečių ir Lietuvos labui? Metų pradžioje dar persekiojo Covido šešėlis, kuris daug daug gerų valandų laiko atėmė iš bendrystės veiklos. Bendruomenės veikla kurį laiką apmirė, tačiau tai lėmė gana svarbios dar kitos priežastys, kadangi savo bendruomenės būstinėje nutarėme apgyvendinti karo pabėgėlius iš Ukrainos. Apgyvendinome dvi šeimas ‒ dvi mamas ir šešis jų vaikučius. Rūpesčio buvo labai daug. Aš labai dėkinga savo bendruomenės žmonėms Daivai ir Regimantui Pavalkiams, Dalei Rudzevičienei ir kt., o taip pat gyventojams, kurie parūpino reikalingiausių baldų bei visko, kas reikalinga tų žmonių buičiai. Taip pat už paramą ir palaikymą esu dėkinga Lukšių seniūnijos seniūnui Vytautui Andziulevičiui.
Tiesioginė bendruomenės veikla tuo laikotarpiu lyg ir sustojo, bet mūsų žmonių pagalbą šios nelaimės akistatoje priskiriu prie šventų darbų. Bendruomenės tarybos posėdžiai vyko reguliariai ‒ juose planuodavome darbus, ateities renginius. Štai vienas iš tokių rūpesčių: mes, visi bendruomeniečiai, eilę metų labai pergyvenome dėl Šilgalių koplyčios likimo, todėl planavome ir, ieškodami kelių, siekėme, kaip suteikti šiam labai svarbiam mūsų padangės objektui reikiama paramą, perdengiant koplyčios stogą. Mūsų nerimą puikiai suprato Lukšių seniūnijos seniūnas Vytautas Andziulevičius. Jis per 2021-mų metų tradicinį renginį „Mažasis atlaidas“ viešai pažadėjo, kad koplyčios stogas bus uždengtas. Ir tie lūkesčiai jau išsipildė: šių metų „Mažasis atlaidas“ buvo tradiciškai pradėtas šventomis mišiomis, bet jau naujai uždengtoje koplytėlėje. Prie šio darbo taip pat prisidėjo savo rūpesčiu ir finansine parama mūsų bendruomenės narys seniūnaitis Regimantas Pavalkis. Susirinkusiųjų nuotaiką pakėlė Paluobių artistai, parodydami nuotaikingą spektaklį „ Mataušo karčiama“.
Nuo pat bendruomenės susikūrimo organizuojamas tradicinis renginys „Mažasis atlaidas“ , kuris šiais metais prasidėjo šv. Mišiomis rugpjūčio 29 dieną Šilgalių koplytėlėje. Šis renginys sutelkė gana gausų dalyvių būrį, ir visiems buvo gera bendrauti po bendruomenės kiemelio kaštonais.
Įvedėme tradiciją ‒ susirinkti kiekvieną mėnesį. Šį suėjimą pavadinome „Trečias trečiadienis“. Visi žino, kad tokią dieną pagal galimybes susirenkame. Ši reguliari priemonė pasiteisino. Kiekvieną „Trečią trečiadienį“ turime tam skirtas temas. Viename iš susiėjimų Šakių socialinių paslaugų centro darbuotoja Loreta Mykolaitytė supažindino su teikiamų paslaugų tvarka ir galimybėmis padėti ligoniams ar vienišiems žmonėms. Kitame susitikime atvyko med. tarnyba dėl žmonių regos patikrinimo. Gausiai bendruomenė rinkosi ir visi buvo nustebinti, kad į mūsų mažą kaimiuką atvyko koncertuoti Vitalija Katunskytė. Koncertas visiems labai patiko. Be to šioje ,,Trečio trečiadienio“ auditorijoje Lukšių miestelio bibliotekininkė Rima Bakienė priststė knygas ,,Lukšiai ‒ muziejus po atviru dangum“ ir ,,Litetatūrinis Šakių kraštas“.
2019 metais apie mūsų krašto istoriją pagal mūsų žmonių prisiminimus buvo sukurtas videofilmas „Čia gimėm, čia augom...“. Šiam filmui sukurti surinkta šešių valandų trukmės labai vertingi žmonių prisiminimai. Tačiau sumontuotame dviejų valandų videofilme daug ko pamatyti ir sužinoti neteko. Per kiekvieną „trečią trečiadienį“ demonstruojame nematytas filmo dalis. Tai labai vertinga medžiaga, iš kurios planuoju padaryti keletą videofilmų Lepšių bendruomenės archyvui. Tai mano pasižadėjimas 2023 – iems metams. Filme labai įsimintini Celestinos Martišienės (Matusevičiūtės) prisiminimai apie okupantų žiaurumus karo metu šiame krašte, kurie tolygūs šiandieninėje Ukrainoje. Taip pat videofilme vertingi prisiminimai, kuriuos demonstravome, tai Vitalijos Puidienės (Pavalkytė) ir Stasės Burkšaitienės (Pavalkytė). Jų pasakojimai mus nuvedė į vaikystės, jaunystės takus, kurie buvo vaikiškai linksmi ir gana skaudūs. Filme prisimintas amžinos atminties ilgametis Lukšių parapijos kunigas Gvidas Pušinaitis, jo nuveikti darbai, jis kilęs iš mūsų kaimo. Taip pat apie Lepšių grupinės kūrimąsi pagal Stasę Burkšaitienę, tai priminė Romualdo Granausko knygą ,,Gyvenimas po klevu“.
Nežiūrint to, kad mūsų kaimai išnaikinti, bet mums svarbi mūsų istorija. Tai, ką šiandien užrašysime, nufilmuosime, išliks mūsų ateičiai.
Onutė Baltrušaitienė, Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės pirmininkė
