Jau visą dešimtmetį Girėnų bendruomenės centras džiugina Šakių krašto visuomenę gražiais ir  pamokančiais savo veiklų pavyzdžiais bei gyvybingumu. Tas gyvybingumas slypi giliose, per dešimtmečius ir šimtmečius mūsų dabartį pasiekusiose šio krašto  tradicijose,  tarp kurių svarbiausia - dirbti ir kurti taip, kad galėtum džiaugtis pats ir  džiuginti savo artimą. Taigi siekiant tokių tikslų, į darbų ar kūrybos  vėrinį privaloma rinkti tik gėrio ir grožio karoliukus. Girėnai savo darbais, savo veiklomis  visada ir visur šito siekia. Ir jiems sekasi! Sekasi todėl, kad šis kraštas niekada nemokėjo dirbti bet kaip, o tik gerai. Tokio kryptingo atsidėjimo viskam tiesiog reikalaute reikalauja aplinkui plytintys beveik aukščiausiais derlingumo balais pasižymintys lygūs lygutėliai Zanavykijos krašto laukai. Tokius papročius, šimtmečių patikrintus, išlaiko ir kuria naujus iškilūs zanavykų krašto dvasinių ir intelektualinių turtų paveldėtojai ir puoselėtojai. Juk šis kraštas ir praeityje, ir dabar į Lietuvos  kultūros žemėlapį rašo garsius  mokslo , meno, politikos ar  kitokių visuomenės  veikėjų vardus, daug prisidėjusių ir tebeprisidedančių prie Lietuvos valstybės formacijos. Todėl Girėnų dalia – nelengva, bet prasminga – siekti buvimo tarp savo krašto pirmeivių..  Visur. Ir visada. Reiškia – ir bendruomeninėse veiklose. Jie tą ir daro, nes kitaip gyventi nemoka. Gerai, kad nemoka: iš jų gražių pavyzdžių gali ir kiti mokytis.

    Šiuose rašytiniuose pamąstymuose apie Girėnų bendruomenę nebus pristatoma krašto istorija nuo kažkokio tolimo jos atskaitos taško, o tik reikšmingi  netolimos praeities ir dabarties  akcentai, lėmę ir tebelemiantys bendruomenės veiklos kryptis .

     Girėnų bendruomenės centro šaknų reikėtų ieškoti praeityje, nes telkimosi į ją raktas slypi, bene, anoje erdvėje,  kai  Girėnuose 1986 m.  buvo įkurtas, tiksliau, atgaivintas kraštotyros muziejus, kurio gaivintoja ir prikėlėja  naujam jo gyvenimui buvo ,,Taikos“ kolūkio valdyba. Visuomeniški ir labai aktyvūs Girėnų  kraštotyrininkai susibūrė į neformalią bendriją  ir , surinkę daug etnografinių eksponatų,  atgaivino dar iki II-ojo pasaulinio  karo, 1928 m., ,,Žiburio“ gimnazijos patalpose įkurto Zanavykų muziejaus gyvastį. Tačiau pastarasis neilgai gyvavo, tik iki Antrojo pasaulinio karo agonijos metų, kai fronto baisumams ypač įnirtingai talžant Šakius – Lietuvos pasienio teritorijos dalį- miestas degė. Degė ir  mokykla, ir joje įsikūręs Zanavykų muziejus. Tai buvo 1944 m. rugsėjis.   Devintajame XX a. dešimtmetyje naujai atkurtasis muziejus, iš karto pasivadinęs etnografiniu  Girėnų krašto muziejumi, vėliau sugrįžo prie paveldėtojo Zanavykų muziejaus pavadinimo ir iš karto tapo girėniškių traukos centru, tačiau greitai tos traukos arealas plėtėsi ir traukė žmones iš visur. Jis tapo tikru edukaciniu centru ir Šakių krašto pasididžiavimu. Toks jis yra ir dabar, tik jau ne Girėnuose. Bet Girėnams tada   muziejus buvo svarbus dar ir dėl kitų priežasčių, ne tik dėl savo veiklų krypties.  Girėnų žmonės, neturėdami savo patalpų, neturėjo kur glaustis su  kultūrinėmis ir visuomeninėmis veiklomis. Tiek muziejininkai, tiek Girėnų aktyvistai puikiai suvokė savo krašto žmonių lūkesčius branginti ne tik praeitį, bet ypač prisidėti prie jau pakitusios - laisvos ir nepriklausomos Lietuvos – veido kūrimo. Taigi bendra santalka po vienu stogu niekam nekenkė, o tik abi puses labiau aktyvino. Tačiau tai nebuvo ilgalaikė išeitis, ypač po to, kai  2005 m.  apie 30 aktyviausių Girėnų bendruomenės žmonių susibūrė į Bendruomenės centrą. Šio centro pirmininku buvo išrinktas Zigmas Povilaitis,  1971-1991m. laikotarpiu savo gyvenimą susiejęs su Girėnais kaip ,,Taikos“ kolūkio pirmininkas,  vėliau – Lietuvos ir Šakių krašto politinis ir visuomenės  veikėjas ( LR seimo narys ir Šakių rajono savivaldybės tarybos narys), pagal išsilavinimą – agronomas, ekonomikos mokslų daktaras.

    Pats Z.Povilaitis svajonėse savo gyvenimą modeliavo kiek kitaip: puoselėjo ilgalaikę savo siekiamybę, apgynus disertaciją, siekti dėstytojo karjeros. Bet Šakių kraštas ir Girėnai kažkaip neužleido vietos kitoms svajonėms, kaip tik būti su jais. Ir tai, kaip matosi,  įvyko nauju būdu – dirbti su bendruomene.   Ir vėl prasidėjo naujų rūpesčių  ir naujų darbų era. Nors dalimi muziejaus patalpų  bendruomenė naudojosi kaip ir anksčiau, tačiau tiek muziejaus, tiek bendruomenės veiklų horizontai plėtėsi ir abejiems reikėjo daugiau erdvės. Muziejui švito viltis įsikurti Zyplių dvaro ansamblio dalyje( kas neseniai ir įvyko); girėniškiai  savo akis kreipė į ES LEADER metodo paramos programos iniciatyvų galimybes. Jų tikslas – sukurti savo bendruomenei  aktyvaus poilsio zoną ir pasistatyti  priestatą su sale renginių vedimui ir įvairiems kitokiems bendruomenės sambūriams  bei svečių priėmimui. Tai buvo galima padaryti rekreacinėje zonoje, esančioje prie buvusio muziejaus. Erdvės čia, tiesa, nedaug. Tačiau ji yra visų girėniškių įprastoje ir pamėgtoje vietoje.  Bendruomeniečiai telkėsi: rašė projektus finansinei paramai gauti, ieškojo rangovų, dalinosi kitais rūpesčiais.  Ir dabar naujos patalpos gražiu  pavadinimu ,,Bendruomenės namai“ su 100 žmonių talpinančia  sale tikrai jau atviros visiems, norintiems čia surasti sau atgaivą. O Girėnai gražių išmonių nestokoja - nuolat kas nors vyksta: bendri susirinkimai, pasitarimai ir posėdžiai, saviveiklinių kolektyvų repeticijos, stalo teniso treniruotės. Čia mokomasi reto verslo subtilybių – tapybos ant šilko.   Be to,  netoli  yra vaikų žaidimų aikštelė, naujutėlaitis sporto aikštynas. Prie jo įrengtos 75 sėdimų vietų lauko tribūnos. Taigi  kuriant šį  laisvalaikio ir pramogų ansamblį, galvota apie visus bendruomeniečius -  nuo mažiausių iki senjorų.

     Girėnuose nuo seno įprasta, kad  ieškoma kol randama, kol pasiekiama. Kad  ant stalo duonos nestokotų, o sielose - šviesos. Tarkim, dar tais laikais, kai dairymasis po vakarų pasaulį nebuvo itin sveikintinas reiškinys, girėniškiai rado būdą, kaip bendrauti su vokiečiais, tiesa, su VDR. Bet ir šioje Vokietijos dalyje gyvenimo lygis buvo daug aukštesnis, lyginant su mumis, todėl pasimokyti buvo iš ko. Tas bendravimas tęsėsi 10 metų, ir per tą laiką apie 100 girėniškių  praturtino savo žinias vakarų kaimynų patirtimis. Maždaug tuo pačiu laikotarpiu Girėnų jaunimas palaikė gražius ryšius su Lietuvos rašytojų sąjungos jaunaisiais kūrėjais. Girėniškiai net premiją buvo įsteigę geriausiam metų kūrėjui. Tas bendravimas – tai vėl langas į ryškesnę gyvenimo šviesą. O kur dabartiniai susitikimai su daugeliu rajono ir šalies šviesuolių per įvairius renginius, keliones įvairiais šalies ir užsienio maršrutais.

    Gražūs ir turiningi kultūriniai įpročiai Girėnus telkia ir palaiko ypač dabar, susibūrus  ir išaugus jau virš 100 narių jungiančiam aktyviam bendruomenės centrui, kurio veiklas koordinuoja 11 BC valdybos narių. Per veiklų dešimtmetį įvairių fondų - tiek rajono, tiek respublikinių, tiek ES paramos  pagalba – jau sukurta nebloga, vietovės poreikius atitinkanti materialinė bazė, sudaranti prielaidas viltingai žengti pirmyn. Vietos gyventojus ir daug  plačiau džiugina Girėnų kaimo kapela, ( vad. Antanas Sperauskas). Kapela  gražiai bendradarbiauja su kitais savo rajono ir kaimynų kolektyvais įvairiose meno mainų programose. Šalia šio kolektyvo jau 35 - erius metus gracingai ir lengvai sukasi Girėnų pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas ,,Girėnai“ (vad. Vitalija Venienė). Nemažas jis, net 9 šokėjų poros.  Ir retas savo ištverme: šokėjų tarpe yra tikrų šio nelengvo meno pasišventėlių. Tarkim, kolektyvo seniūnas Jonas Sakalauskas jame šoka nuo pirmos kolektyvo susikūrimo dienos. Maždaug tiek pat – Angelė Jonuškienė, Genovaitė Sperauskienė. Šaunų kolektyvą, matyt, tikrai tampriai sieja girėniško pastovumo dvasia. Tą jie gražiai demonstravo balandžio 25 d. Šakių savivaldybės kultūros salėje, surengę puikią šventę – jubiliejinį savo veiklos 35-mečio pasirodymą. O kad jie publikos ir kolegų mylimi, savo dalyvavimu šventėje patvirtino daugelis ir žiūrovų, ir svečių iš Panevėžio - ,,Sidabra“, iš Lazdijų – „Lazdija“, kolegų šakiečių kolektyvai ,,Vijūras“ ir  liaudiškų šokių kolektyvas ,,Pynė“ jaunučių, jaunių ir jaunimo  grupės. O prie visos šventės sėkmės, kaip ne kartą ir praeityje, taip ir dabar, daug materialiai, intelektualiai ir organizacinių  klausimų sprendimais mus rėmė nuoširdūs mūsų rėmėjai.

    Bendruomenės centro pirmininkas Zigmas Povilaitis, paklaustas, ar sunku visuomeniniam judėjimui – bendruomenei nuveikti tiek darbų , kiek ji nuveikė per savo gyvavimo dešimtmetį, tik kukliai ir lakoniškai, kaip jam įprasta, apibendrina: ,,Su Girėnų žmonėmis tikrai nesunku. Pagrindinis mūsų variklis – santarvė ir susiklausymas.  Visada taip buvo ir yra. O be bendruomenės nykus būtų  gyvenimas. Vien kultūra (kultūros  darbuotojai, aut. pastaba) žmones nepajėgtų sutelkti ir kaimas tikrai apmirtų. Bendruomenės – tikros kaimo gaivintojos“.

    Neseniai Girėnų bendruomenės centro pirmininkas minėjo gražią savo gyvenimo sukaktį – aštuoniasdešimtmetį. O visai neseniai įvykusiame Bendruomenės centro veiklos dešimtmečio minėjimo susirinkime jis vėl buvo perrinktas  BC pirmininku. Tiesa, nedegė noru juo būti, bet dar yra neužbaigtų projektų, tai pasidavė renkančiųjų valiai. Mes, girėniškiai, esame pasiryžę įvairiomis veiklomis žadinti savo kraštą ir linkime  savo vedliui Zigmui Povilaičiui  dar ilgai ilgai būti su mumis ir tęsti žygį, kurio devizas  -  eiti tiesiai, tik tiesiai. Juk tikslas tik taip  tepasiekiamas.