Rugsėjo 26-ąją, beveik vasariškai malonų rytą ir tokią pat dieną, sujudo, sukruto visi zanavykų žemės pakraščiai. Rajono pramogų organizatoriai kartu su valdžia pakvietė gyventojus į Rudens šventę – mugę. Nuo pat ankstaus ryto savo blizgančias akis išspokinusi Šakių savivaldybės ir Lingio parko prieigose sau tinkamos vietos ieškojo ir rikiavosi ratuotoji šventės visuomenė. Tai – rajono seniūnijų ir bendruomenių ekipažai. Jų uždaviniai gana atsakingi: kiek galima išradingiau, sumaniau ir individualiau pristatyti savo vietoves, savo kaimus ir pademonstruoti išmoningą meninę kūrybą, Lingio parke įsiruošiant vienos dienos sodybas-kiemelius. O tuose kiemeliuose organizuoti ir prekybą, atitinkančią renginio dvasią ir idėją. Taigi mugės aikštė tuoj pradėjo rodyti savo veidą. Tas veidas sušvito visais spalvų margumynais ir tikra rudens gėrybių gausa.

Bet dar vienas išskirtinis šventės akcentas – pintinės. Tai jos per amžius buvo brangintinos visų Lietuvos valstiečių palydovės. Kokia jų įvairovė buvusi! Iš ploniausių žilvičių ar iš skaldytų senos eglės karnų (šaknų), vandenyje gerai išmirkytų, nupintos ir įvairiausiais pynimo vingrumais išgražintos ar net taip, kaip moterys gražinasi kosmetika, ir pintinės spalvingų dažų štrichais pasipuošusios. Pintinė – tai šių dienų rankinė, ji visiems gyvenimo atvejams buvo reikalinga: prie visų visų ūkio darbų ir pas kaimyną su nešmene nueiti, o jau į turgų keliaujant be pintinės niekaip neapsieisi. Juk turgus - tai ta vieta, į kurią ką nors neši ir ką nors parsineši. Kaip be jos didenybės pintinės? Tiesa, šiuolakiškos pintinės ne visos labai patrauklios. Jos ne visos perteikia natūralumo šilumą, nes nupintos panaudojant metalą ir įvairias platmases ar dar ką nors. Bet neburnokim ir ant šių – ūkyje ir jos labai pravarčios, o į parodas nepretenduoja.
Šakių pintinių parade pačios įspūdingiausios išsirikiavo pievelėje prieš rotušę ir buvo pagerbtos taip, kaip ir pritinka šventės karalienėms. Čia jų buvo 18 ir visos rodė, kuo turtingos esančios ir per ką gražiai atsiskleidė jas pristačiusiųjų autorių kūrybingumas. Solidžių vertintojų komisija kai kurioms net prizines vietas paskyrė. Bet dėl skonio nesiginčijama, nes smalsi publika, stabtelėdama prie kiekvienos, žavėjosi visomis ir visos jos buvo puikus šventės akcentas.
Prieš rotušę alėjoj puikavosi šiltai nuoširdūs ar net intriguojantys moksleivių darbai. Jie taip pat liudijo, kad ruduo – tai atlygis už vasaros darbus ir žemės dovanotų gėrybių bei sodrių jų spalvų švytėjimo metas. O visa alėja, mielai žaisminga, liudijo smagų jaunystės polėkį, kuriam ir vieta gražiausioje Šakių erdvėje.
Tačiau grįžkim į Lingio parką. Čia jau kunkuliuoja gyvenimas kiemeliuose. Jų pagrindinė puošybos atributika taip pat pintinės pintinėlės ir visa, ką gražiausio atnešė toks puikus šių metų ruduo. Bet čia kaip Antano Baranausko ,,Anykščių šilelyje" kiekvienam reikia visas savo pajautas – regėjimą, klausą, uoslę - įjungti, kad suvoktum, kas apie tave dedasi. Labiausiai masino dviejų kiemelių kvapai. Mat viename iš jų troškinosi mero Juozo Bertašiaus šventės dalyvių pamaloninimas – skani žirnių košė, kitame – niekada savo kraštiečių nepamirštančio seimo nario Mindaugo Basčio skanumynas – tradicinė zanavykų sriuba duonzupė. Kai kurie regionai apie tokią net negirdėję, o pas mus paragavę, jos recepto prašo. Kas šventėje jos ragavo, sako, sriuba buvusi net suvalkietišku unaru pagardinta, o tai reiškia – ypatinga.
Bet šiaip šių metų mugė truputį skyrėsi nuo ankstesniųjų. Joje mažiau buvo visokių gėrybių dalinimo veltui, o vyko graži prekyba. Kaip ir turi būti. Juk mugė - gyventojų smulkiojo verslo skatintoja ir propaguotoja. Rajone jau yra keletas verslių bendruomenių ir nemažai individualių verslautojų, todėl prekyba mugėje buvo gausi, įvairi ir gyva. Kai kurios prekės ir prekiautojai jau turi įgiję ir savo prekybinį įvaizdį. Ypatingai seniūnijų kiemeliai, kuriuos atsirinkdamas pagal pavadinimus ir pastovią kiemelio įsikūrimo vietą, jau iš anksto gali žinoti, ką ten gausi. Tuo labiau, kad tuose kiemeliuose glaudžiasi ir verslių bendruomenių, o taip pat ir individualūs tų vietovių prekiautojai. Bet vietos prekybai buvo ne tik kiemeliuose, o ir kitur.
Taigi koks prekybos gausumas! Ko tik čia nebuvo: konditerinių grybukų ir miško grybų; kvapnios arbatos ir prie jos - delikatus puodelis; įvairiausių kepinių ir pyragų; mėsos gaminių, daržovių ir vaisių; kojinių ir pirštinių; kosmetikos, higienos, bižuterijos prekių; visada akį prikaustančių ir įsigyti gundančių medžio drožinių ir dar daug daug visko. Ypač aktyvi prekyba vyko ant Šakių ežero kranto vaismedžių ir vaiskrūmių bei dekoratyviniais sodinukais. O kai virš aikštės kaip lengvas rūkas pasklido kugelio kvapas, abejingų, turbūt, visai neliko. Kad tik greičiau jo gauti! Tokio neapsakomai skanaus, su rusvom plutelėm ir troškusia ištroškusia mėsyte! Tik bėda, norinčių buvo daug, t.y. daug daugiau negu kugelio...
Netrūko ir pramogų vaikams. Jas organizavo visur ir su visais suspėjantis Zanavykų muziejus, užkrėsdamas pačius jauniausius šventės dalyvius smagia dienos nuotaika per žaidimus, per draugišką rungtyniavimą. Tuo labiau, kad ir vaikus, ir suaugusius traukė ir žavėjo dar viena atrakcija - kinologų su tarnybiniais šuneliais pasirodymas ir tokios šaunios transporto priemonės – motociklų ekspozicija.
Tačiau neaptarta tokiame renginyje buvusi solidžioji ir meninė dalis. Ir jos abi buvo, tik išreikštos įvairiai išradingai. 9-ą valandą ryto miestą žadino ir telkė muzikos, garsiakalbio ir galingi traktoriaus dūzgimo garsai, nes priekaboje įsitaisę bildėjo šventės kviesliai. Tuoj po jų visą erdvę užliejo Šakių kultūros centro trankus pučiamųjų grojimas, nepaliekantis nė vieno abejingo. Džiugino jaunimo šokių kolektyvo ,,Pynė" ir cirko ,, Šypsena" pasirodymai. Tarp pasirodymų - solidžioji dalis - tai mero J.Bertašiaus ir seimo nario M.Basčio sveikinimai, padėkos ir nusipelniusiųjų apdovanojimai. Po jų vėl menas per madų šou – tautinių elementų mūsų aprangoje demonstravimas. Ir tada vėl smagūs pasirodymai, tik šį kartą jau svečių: scenoje dar dveji atlikėjai, tai Tytuvėnų kapela ir grupė ,,Dar'.
Smagi ir turtinga buvo šventė, kai iš paskos žemdirbio nesekioja neužbaigtų darbų rūpestis, nes tuoj jau visai viskas bus nudirbta. Kai aruodai ir podėliai saugoja, kas užauginta ir sukaupta, kai atsiranda minutės ar valandos laisvesnio laiko su artimaisiais ir draugais ar bičiuliais pabūti. Kai su palengvėjimo atodūsiu gali kiekvienas ištarti – metai , atnešę tiek gėrio, buvo puikūs.

Šakių BCA informacija