Paskutiniai beišeinančių metų žingsniai. Jų niūrus pilkumas ženklina praėjusių saulėtų vasaros dienų spindesio ilgesį ir gėlą. Dabar ta trumputėlė rudenė diena dorai nesuspėja net akis atmerkti, kad pasigautų, pasigriebtų prorečiais pro tamsių debesų tumulus nedrąsiai švystelintį lyg nusigandusį, lyg nusikaltusį saulės spindulėlį. Ji tarsi veržiasi nors trumpam išlaisvinti tą spindulėlį, kad džiaugsmu su mumis pasidalintį, nes jį paskutinį, rypaudami ir girgždėdami padange, ant savo aparnų išsinešė išskrendančių paukščių pulkai. Net varninių klanas ženkliai praretėjo: pasiliko tik ištvermingiausi ir drąsiausi. Šie kad ir apmirusioje aukštybėje vasnoja sparnais ir savo nejudriais skrydžiais karpo padangę į atskirus gabalus, žymėdamiesi tik jiems vieniems težinomas trasas.
Bet ar tikrai mums tik liūdesys belikęs? O, ne!
Sudargo bemdruomenės žmonėms vaiskia vasarvidžio šviesa sušvito lapkričio 28-oji. Tą dieną išgiedrino netikėtai graži dovana savo kraštui Bendruomenės centro narės Gemos Flėderytės – Sotikovos siurprizas.
Kas tai per siurprizas?

Tai popietė – tikra dvasinės atgaivos versmė. Pasireiškė ji tuo, kad šios popietės metu buvo pristatytas Almanachas ,,Poezijos spalvos". Atkreiptinas dėmesys, kad žodis Almanachas čia rašomas didžiąja raide dėl išskirtinės pagarbos jo misijai. O misija tarsi paprasta, tačiau stulbinanti savo netikėtumu. Štai ką apie tai rašo šio leidinio idėjos autorė ir įgyvendintoja Danutė Ruseckaja: ,,Idėja leisti Facebook'o (FB) grupės ,,POEZIJA – gražios eilės, mintys, žodžiai..." Almanachą atėjo netikėtai. Pagalvojau, o kodėl gi neapjungti šioje grupėje skelbiamos poezijos į vieną realų leidinį? Juk mes noriai keliame čia savo eiles, džiaugiamės sulaukę palankių vertinimų ir konstruktyvios kritikos, nuoširdžiai dalijamės savo kūrybinėmis mintimis ir gyvenimiškomis patirtimis..." Tačiau pati pradžių pradžia - internetinė Almanacho užuomazga gimė FB grupės administratorės Ritos Kačerauskaitės-Kovaliūnienės, jau 20 metų gyvenančios Anglijoje, galvoje. Tai ji įkūrė šią grupę, veikiančią virtualioje erdvėje, o per Almanachą materializuotoje. Išleisti jau du Almanacho leidimai ir antrojo tiražavimas dėl didelės jo paklausos pakartotas net tris kartus ir tapęs Lietuvos rekordininku. Pačią knygą sudaro 508 puslapai ir tai yra didžiausias tokio pobūdžio leidinys – Lietuvos rekordininkas. Tačiau jo sėkmė vargu ar būtų tokia dideleė, jeigu nebūtų didelės ir nesavanaudiškos jo narių melės remti savo lūkesčių idealą. O to idealo gyvybės palaikymui reikalingi ir kalbos žinovai, ir fotografai, ir dailininkai, ir... šiaip jau plataus diapozono altruistai, sugebantys suprasti ir spręsti organizacinius ir ūkinius reikalus ir saugoti susikurtą tokią gražią vidinę sambūrio dvasią. Žodžiu, darbo užtenka visiems. Gal todėl Almanacho narių skaičius nuolat auga ir dabar jų yra apie 14000. Auga ir plečiasi ir jo skaitytojų ratas. Prie jo prisijungė ir Sudargas.
O kaip atėjo Almanachas į Sudargą? Gema Flėderytė-Sotikova yra viena iš 38 jo autorių. Švelni, kukli, niekur ir niekada nesireklamuojanti asmnybė. Jos eilėraščiai – skaudžios ir gilios elegijos – gražiai sugulę į Almanacho puslapius. Jie individualiai papildo tokį daugialypį šio leidinio turinį, kur kiekvienas autorius yra įnešęs savąją dvasios dalelę. Visi (arba beveik visi) autoriai dabar noriai kartu važinėja po savo kolegų gyvenamąsias ar kilmės vietoves ir skaitydami ar dainuodami, akomponuojant gitarai ar be jos, pristato savo eilėraščius. Malonu buvo gėrėtis vis kitu skaitovu, vis kitokiu atlikimu. Tačiau maloniausiai stebino tai, kad nei vieno autoriaus kūrinys nepaskambėjo kokiu nors pagiežingu sarkazmu, neskleidė jokių tamsių šešėlių. Viskas buvo tauriai šviesu ir rimta arba su žaisminga humoro doze, ar su minties polėkį skatinančiomis alegorijomis bei metaforomis. Aplankytų Lietuvos kraštų ir vietovių sąrašas labai platus: Vilnius, Elektrėnai, Alytus, Marijampolė, Kaunas, Naujoji Akmenė, Panevėžys, Kėdainiai, Jurbarkas, Palanga, Ukmergė, Šakiai.
Maloniai nuteikia ir autorių tarpusavio darna. Jie ne visi vienodą įdirbį sukaupę ir ne vienodais pasiekimais galintys pasigirti poetai. Kai kas gali didžiuotis jau ne viena išleista savo poezijos knyga, kai kas dar tik nedideliu publikuojamų eilėrašęių skaičiumi. Bet tarpusavy jie vienas kitą vadina broliais ir sesėmis. Kūrybos broliais ir sesėmis. Ir jokios arogancijos prieš vienas kitą, o tik pagarba ir meilė, ir mokėjimas dalintis savo kolegų džiaugsmais: juk dalyvauti Gemutės šventėje kelias nebuvo tolimas nei iš Anglijos, nei iš Vokietijos. O šios bendrystės narių yra net Amerikoje. Tai toks fenomenalus vienminčių būrys, iš kurio verta pasimokyti.
Tokių neįprastų savo vietovės – Sudargo svečių vertybę savo sielomis, matyt, pajuto ir publika, kurios nemažai buvo susirinkę. Ypač nemažai jaunimo. Ir visų susikaupimas ir dėmesys buvo toks solidus, kad dažnas renginys galėtų tokio pavydėti. Galėtų pavydėti ir gėlių gausos, pagarbos ir dėkingumo išraiškos žiedais pražydusios Gemutės glėbyje. Dėkingumo, kad ji savo kraštui padovanojo tokią nepakartojamą lapkričio dieną, su gausiu savo draugų būriu įžiebdama ryškią GABIJĄ pilkoj dienų tėkmėj. Mums, gražių eilių, gražių minčių klausytojams, kaip didžiausios padėkos raišką dabar reikia saugoti GABIJOS įžiebtą šviesą - visų gyvenimo tamsumų šalintoją.

Alberta N. Dragūnaitienė, Sudargo BC