Mūsų šalies miestai ir kaimai kaskart vis drąsiau ir plačiau atveria langus ir sielas, kad kuo ryžtingiau Lietuvoj tamsumas prašalintų, kad visus mūsų žingsnius lydėtų ir šviesa, ir tiesa, kad meilė Tėvynei visada rastų vietą mūsų širdyse. Juk taip neseniai, liepos 6-ąją, giedodami Tautišką giesmę, išsakėme šiuos lūkesčius.
Tų lūkesčių prasmingumą patvirtino ir kita šio mėnesio diena – liepos 11-oji. Tą dieną Naisiuose (Šiaulių rajonas) buvo įvardintos mažosios Lietuvos kultūros sostinės. Jų įvardinta po vieną visoje dešimtyje respublikos apskričių. Marijampolės regione šis garbingas vardas ir regalija – vėliava su užrašu „Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – 2016" – suteiktas Gelgaudiškiui (Šakių rajonas). Ją iš Kultūros ministerijos atstovų ir šiųmetės mažosios sostinės mecenato bei idėjos autoriaus Ramūno Karbauskio rankų priėmė buvęs ilgametis Gelgaudiškio kultūros centro renginių organizatorius ir direktorius, buvęs Gelgaudiškio bendruomenės centro pirmininkas, dabar Šakių rajono mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis ir dabartinis Gelgaudiškio bendruomenės centro pirmininkas Artūras Varankevičius. Tačiau laureatai asmeniškai nesureikšmina šios jiems suteiktos garbės, pabrėždami, kad tai – ir visos bendruomenės, ir daugelio jos rėmėjų nuopelnas. Bendruomenės, kad ji, suprasdama per kelis šimtmečius tausotą ir saugotą kultūrinį Gelgaudiškio dvaro paveldą, šiais laikais su entuziazmu telkėsi ir vienijo jėgas, siekdama jo atgaivos. Ypač tai išryškėjo, prasidėjus XXI šimtmečiui. Vos tik sukrutus kaimo bendruomeniniam judėjimui, Gelgaudiškis pats pirmasis 2002 m. iš aktyviausių savo žmonių susibūrė į bendruomenės centrą ir pavadino jį daug sakančiu pavadinimu „Atgaiva". Idėja gaivinti Gelgaudiškio praeitį ir prikelti ją šių dienų tarnystei kilo dar anksčiau, o materializuotis pradėjo 2004-aisiais metais, kai Gelgaudiškis minėjo savo 500 metų jubiliejų. Tada gelgaudiškiečiai jau aiškiai galėjo įvardinti, kad Gelgaudiškio dvaras yra šios vietovės praeities ištakos ir ateities – naujos, šiuolaikiškos – vizija, kad ji tik grąžinusi skolą praeičiai, galės pasitarnauti gražios ateities kūrimui. Galutinai tuo patikėti buvo galima 2009 m., kai prasidėjo dvaro rūmų restauracija, ir tai reiškė tikrą vizijų gyvybės pradžią, kurios, tiesa, laukė dar labai daug išbandymų – fizinių ir moralinių. Bet juk visada taip: per kančias – į žvaigždes. Dabar, kai Sėkmės žvaigždė staiga plykstelėjo tokio brangintino įvertinimo pavidalu, rodos, ir vargų nebuvo. Buvo ir yra tik džiaugsmai, kad Gelgaudiškis, pats specialiai to nesiekdamas, o tik stengdamasis sąžiningai dirbti savo visuomenės labui, tapo įvertintas kaip mažoji Lietuvos kultūros sostinė.
Už ką?
Gal už tai, kad dabar dvaro sodyba su jos priklausiniais, su nuostabaus parko aplinka, su daugybe iškilių kultūrinių renginių, kuriuose skamba ne vieno garsių ar garsiausių Lietuvos atlikėjų vardai, su politikų viešnagėmis, su menų parodomis, su įvairiapusiškomis bendruomenės veiklomis puikiai tarnauja šviesių kultūrinių ir visuomeninių idėjų įgyvendinimui ir plėtrai ne tik Gelgaudiškyje ar Zanavykų žemėje, bet visame mūsų regione ir krašte. Ir tai yra didžiulė atsakomybė. Tačiau atrodo, kad Gelgaudiškiui ši atsakomybė bus pakeliama, nes čia yra daug iniciatyvių ir darbščių žmonių. Tai patvirtina ir nesenos praeities paliudijimas: 2008 m. Gelgaudiškio kultūros centras buvo įvertintas geriausiu savo kategorijos centru Lietuvoje. Tikriausiai galima patikėti, kad tokie žmonės sugebės pateisinti visuomenės lūkesčius būti šviesuliais. Tuo labiau, kad ne tik Gelgaudiškyje ir visame Šakių krašte, bet ir visame Sūduvos –Suvalkijos regione kaskart vis daugiau kultūrinės šviesos atsiranda per jau nemažai restauruotų dvarų, per kitų istorinių objektų – piliakalnių, įžymių žmonių ar kitų memorialinių vietų puoselėjimą ir pristatymą visuomenei, per paveldo saugojimą muziejuose, per gausią ir turiningą edukacinių veiklų įvairovę.
Gelgaudiškis – ryškus pavyzdys tarp jų. Lygiai taip, kaip ryškus pavyzdys – Naisiai, saugojantys ir puoselėjantys paveldines savo krašto tradicijas, dar tebealsuojančias XVIII-XIX a. šviesuolių: Zubovų, Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės ar net didžiojo Motiejaus Valančiaus dvasia, kurią taip uoliai gaivina šiuolaikinis šio krašto šviesulys ir politikas Ramūnas Karbauskis kartu su savo žmonėmis, o dabar – ir visas Šiaulių kraštas jau jungiasi prie tokios patrauklios valančiškos idėjos – šviesti ir blaivinti Lietuvą. Jau ne tuščiu kalbėjimu tai daroma, o apmąstytais sprendimais ir konkrečiais darbais. Šakiečių atstovai iš Naisių grįžo sužavėti ir tarsi patvirtinę savo viltis ir lūkesčius, kad į gyvenimo kasdienybę nuolat reikia įlieti kultūrinės šviesos ir tikėjimo jos galia.
Alberta Dragūnaitienė